Įvadas
Antika – ( pranc. antique < lot.antiquus – senovinis), senovės istorijos dalis, senovės graikų ir romėnų pasaulis. Tai daugiau kaip tūkstantį metų trukęs Senovės Graikijos ir Senovės Romos civilizacijos klestėjimo laikotarpis, arba tik Senovės Graikija ir Senivės Roma. Antika apima Viduržemio jūros kraštus laikotarpiu nuo 1250 m.pr. m. e. iki 476 mūsų eros metų ( Vakarų Romos imperijos žlugimo ). Kai kurie autoriai antikos pabaiga laiko Atėnų akademijos uždarymą 529 metais. Šį terminą naudoti pasiūlė profesorius C.Cellarijus, tik XVIII amžiuje.
Ryšiai su antikos pasauliu ženklino ir Lietuvos istorijos puslapius, antikos kultūros bei meno atgarsiai įvairiomis formomis įtakojo mūsų pačių nacionalinės kultūros sklaidą. Lotynų ir graikų kalbų kelias, pradžioje pasukęs į bažnyčią ( lotynų kalba bažnytinėje liturgijoje buvo vartojama nuo pat krikščionybės įvedimo ) ir ėjęs į Lietuvą iš Prahos, Krokuvos ir Karaliaučiaus universitetų, 1579 m. įsteigus Vilniaus universitetą, atvėrė galimybes pažinčiai su visa senovės graikų ir lotynų kultūra, filosofija ir menu. “ XV a., o gal ir XIV a., šviesesni Lietuvos žmonės, susipažinę su lotynų kalba ir Romos istorija ir pastebėję tam tikrą panašumą tarp lotynų ir lietuvių kalbų, ėmė skelbti, kad lietuviai yra kilę iš romėnų.Pirmasis tą spėjimą iškėlė lenkų kronikininkas Jona Duglošas XV a. po Kr. [ … ] Dr. Jonas Basanavičius pašventė kone visą gyvenimą, stengdamasis pagrįsti lietuvių kilmę iš trakų frigų, padarydamas tuo būdu lietuvius atėjūnais iš pietų Europos ir iš Mažosios Azijos. Jo manymu, aprašyti Iliados didvyriai buvę lietuvių protėviai. *
XVII a. ir vėlesniais šimtmečiais senosios graikų kalbos mokant Lietuvos kolegijose, klasikinėse gimnazijose ir kunigų seminarijose, antikinės kultūros paveldo įsisavinimas tapo privalomas kiekvieno apsišvietusio žmogaus požymis.
IV a.pr.Kr. Romoje įvykusi abėcėlės reforma, pateikusi 21 lotynišką raidę, sukūrė abėcėlę (ji vadinta abece ), kurios pagrindas iki šiol sudaro mūsų pačių raidyną.
Profesionalių dailininkų kalvėje – 1922-1940 m. veikusioje Kauno meno mokykloje – ir vėliau įsteigtame Vilniaus dailės institute antikinių skulptūrų kopijų piešimas buvo ne tik pirmasis jaunų dailininkų žingsnis į meno pasaulį, bet ir pamatas, nuo kurio prasidėdavo būsimųjų menininkų diskusijos apie harmonijos, proporcijos, meno ir tikrovės santykio bei kitas meniniu požiūriu nepaprastai svarbias estetines, menines sąvokas. Tai formavo kultūrinę ir meninę pasaulėžiūrą ir neabejotinai veikė paties meno charakterį.
* Daugirdaitė – Sruogienė V. Lietuvos istorija. Lietuva amžių sūkury. – Chicago : Sandaros spauda.- 1956, p.30-31.
Senoji Graikijos istorija nuo dorėnų įsiveržimo iki helenizmo epochos. Apie 1200-uosius dorėnų įsiveržimas sugriovė Mikėnų civilizaciją ir Graikijoje prasidėjo vadinamieji „Graikijos tamsieji amžiai“, iš kurių išliko labai mažai žinių, išskyrus kai kurias Homero ir Hesiodo kūrybos dalis. Tamsiųjų laikų pabaiga tradiciškai laikoma pirmoji olimpiada 776 m.pr.m.e. suorganizuota graikų mitologijos dievų valdovo Dzeuso garbei.
Demokratijos atsiradimas. Kažkuriuo istorijos momentu Lydijoje buvo atrastas monetų kalimas. VII a.pr.m.e. piniginis ūkis įsiviešpatauja. Tuo pačiu irsta grupinis ūkininkavimas, ypač žemės ūkyje, gimininė sąranga, aristokratų viešpatavimas. Aristokratai tradiciškai turėjo afiliacijos teisę, o tai tapo reikšminga prasidėjus vidinėms migracijoms, nes tik per įsūnijimą migrantai galėjo įsitraukti į kitas, ne gimtąsias bendruomenes. Aristokratų valdžią stiprino ir teisė teisti už nusikaltimus. Teisės samprata buvo kitokia. Nusikaltimas praktiškai nesiskyrė nuo nuodėmės. Žmogžudystės atveju spręsta kaip pralietas kraujas užteršė žemę. Dėl to VII-VIII a.pr.m.e. masiškai vykdomi „apvalymo“ aktai. Tai galėjo daryti tik aristokratai. Aristokratų rolė prieštaravo naujai ūkinei situacijai. VIII a.pr.m.e. įtampa pasiekė viršūnę. Labiausiai nusiteikę kovoti su aristokratais buvo pirkliai. Tai buvo naujas pirklių-amatininkų-piratų sluoksnis. Kova prasidėjo dėl įstatymų kodifikacijos. Užrašyti įstatymus galėjo tik patys aristokratai. Aristokratams buvo būdingas asketiškas gyvenimo būdas, tačiau VII a. padėtis keičiasi. Prekeiviai savo gyvenimo būdu užkrečia dalį aristokratų. Nusigyvenę aristokratai VII a. vid. Sudarė patį revoliucingiausią visuomenės sluoksnį. Jie tampa tarpsluoksniu tarp aristokratų ir prekeivių. VII a. viduryje susidaro patinė situacija. Nusigyvenę aristokratai pradeda vadovauti tironiškai-demokratiškai revoliucijai. Tirono (tyrranos) sąvoka tuo metu neturėjo blogos reputacijos. Tirono valdžia rėmėsi balanso principu, paveldims buvo tik retais atvejais. Svarbiausias tirono vaidmuo buvo teisės kodifikavimas. Tironai palaikydavo gerus ryšius su Dionizo religija ir kultais, kurie buvo liaudiški, stengėsi uždrausti aristokratinę religiją. Tironai atsirado visuose Graikijos miestuose su kai kuriomis išimtimis – Mitilena ir Atėnais. Mitilenoje sukuriama ir renkama valdovo pareigybė – itakas Aisinetas (teisėjas, turintis valdovo
įgaliojimus), kuris renkamas 10-iai metų. Atėnuose renkamas tironas (dialatas) yra Solonas. Jų įgaliojimai buvo tironiški, bet pareigybės renkamos ir ribotos laiku. Spartos ir Kretos vystymasis pasuko kita kryptimi. Kretos ir Spartos aristokratai patys sutinka užrašyti įstatymus, užbėgdami už akių tironams. Sparta turėjo 28 seniūnų tarybą ir du karalius (Likurgo santvarka), be to eforatą – stebėtojų tarybą. Taip balansuojant valdžią demokratijos Spartoje neatsirado.
Atėnų demokratija. Klasikinis polis, kuriame matome demokratijos vystymąsi yra Atėnai. VII a.pr.m.e. įvykdomos pirmosios reformos – Drakonto įstatymai. Kilono bandymas įvykdyti tironišką perversmą nepavyksta. 594 m .Atėnų aristokratai išrenka Soloną dialaku 10-čiai metų. Solonas per šį laikotarpį įtvirtino demokratijos pagrindus. 561 m.pr.m.e. Persistratas įvykdo sėkmingą perversmą, pasitelkęs Spartos kariuomenę. Paskutinė Atėnų demokratijos pakopa siejama su Kleistenio vardu. Jis likviduoja bet kokius aristokratijos reliktus. Kleistenis suardo Atėnų bendruomenę, jos galimybes grupuotis pagal interesus. Jo santvarkoje grupinių interesų būti neturėjo, buvo sukurtos tritijos, kurios būdavo sumaišomos, kad negalima būtų balsuoti geografiniu principu. Paliekama tik bulė, likviduojami aeropangai.
Atėnų politinės institucijos. Atėnų politines institucijas galima būtų išskirstyti į 3 dalis pagal valdžios pobūdį : tautos susirinkimas, taryba ir renkami pareigūnai – archontai ir strategai. Susirinkimas priiminėjo politinius sprendimus, o taryba užsiėmė politikos įgyvendinimu ir administraciniais reikalais. Tautos susirinkimas būdavo šaukiamas kartą per mėnesį, vėliau maždaug 4 sykius, per metus būdavo apie 50 susirinkimų. Susirinkimas būdavo sušaukiamas Tarybos sprendimu. Reikšmingiausios archtonų ir areopago institucijos nuo maždaug V a. ėmė prarasti realią valdžią, kuri koncentravosi taryboje. Archtonai buvo pasidaliję pareigybes ir faktiškai vadovavo valstybei. Nors jų taktiška galia buvo labai maža iš piliečių jie susilaukdavo ypatingos pagarbos, matyt dėl sakralinių, simbolinių šių pareigų pobūdžio. Archontai turėjo savus pavadinimus. Tai eponimas, basilėjas, polemarchas ir 6 tesmotetai. Eponimas savo laiku simbolizavo aukščiausią valstybinę galią, jo vardu būdavo pavadinami metai. Atėnų demokratijos laikais eponimui liko tik kai kurios teisminės funkcijos. Aristokratijos metu basilėjas buvo vyriausias atstovas nuo tautos dievams. Sąlyginai šnekant, vyriausiojo žynio pareigos basilėjui išliko ir demokratijos laikais. Archontas polemarchas buvo nominalus kariuomenės vadas. Tačiau demokratijos laiku jokios realios įtakos kariuomenei neturėjo, o tik vykdė kai kurias religines su karo dievais susijusias kulto apeigas. Tesmotetų sferai priklausė pirmininkavimas tam tikrose bylose. Taryba buvo sudaroma iš 400, o vėliau iš 500 narių, išrenkamų burtais vienodai nuo kiekvienos filės, t.y. po 50 iš kiekvienos. Taryba (arba bulė) buvo turbūt artimiausiais šiuolaikinei vyriausybei Atėnų demokratinės sistemos organas. Tie, kuriems buvo pavedama prižiūrėti tam tikrą projektą, atlikdavo panašias į ministro funkcijas. Kad darbas būtų efektyvesnis nuolat dirbdavo tik 1/10 tarybos – kiekvienos filės atstovai posėdžiaudavo 1/10 metų (dar buvo įjungiama po vieną atstovą iš kiekvienos filės). Kadangi taryba nuolat dirbdavo (1/3 pasilikdavo ir naktimis), tai už laiką praleistą valstybinėse pareigose piliečiai gaudavo nedidelį atlyginimą. Tas dešimtadalis tarybos narių vadinosi pritanėjais, o jų tarybos dalis – pritanija. Pritanų rankose faktiškai buvo vykdomoji valdžia. Taryba taip pat ruošdavo praktiškai visus nutarimus susirinkimui tvirtinti, o kadangi susirinkimai vykdavo gana dažnai, tai buvo nesunku visus sprendimus priimtus taryboje patvirtinti susirinkime. Kariuomenės reikalais užsiimdavo renkami 10 strategų. Jų reikšmė buvo didesnė dėl to, kad strategai galėjo būti perrenkami neribotą kadencijų skaičių, kariuomenėje veikė tiesioginio paklusnumo (subordinacijos) principas. Tačiau ir strategų veikla visiškai priklausė nuo tautos susirinkimo. Kiekvienam karo žygiui ar operacijai susirinkimas paskirdavo vieną iš strategų, po to jis dėl žygio turėjo susirinkimui atsiskaityti. Po nepavykusio žygio susirinkimas galėjo strategą bausti, kartais net mirtimi. Nors iš pradžių kolegija turėjo universalią bendrą veiklos sritį, bet dėl praktinės būtinybės ji vis labiau skaidėsi, diferencijavosi pagal veiklą. Ir archontu, ir strategu galėjo būti išrinktas kiekvienas pilietis. Tiek sprendimų priėmimas tiek jų įgyvendinimas buvo kiekvieno piliečio pareiga, o ne tik jų išrinktųjų ar jų lyderių. Nors ne visi Atėnų gyventojai turėjo tokias politines teises, tačiau jokia kita demokratija žmonijos istorijoje neturėjo tokio didelio dalyvavimo laipsnio.
Demokratijos samprata ir principai. Taigi antikinė demokratija menkai primena naujųjų laikų laisvę, nes tai buvo demokratija kur žmogus ir valstybė atskirti nebuvo. Žmogaus politinio gyvenimo prasmė buvo jo gimtojo miesto gyvenimas. Antikos politinės sistemos – nevalstybinio valdymo formos. Tai buvo politiniai režimai, kurių, anot Aristotelio ir Platono, galėjo būti šeši : trys teisingi ir trys neteisingi. Šie režimai buvo totalinio valdymo
totališkai ir keičiamos. Demokratiją keitė aristokratija, aristokratiją – monarchija, kuri galėjo išsigimti į tironiją, taip pat, kaip aristokratija į oligarchiją, o demokratija į ochlokratiją. Kombinuotų formų Atėnų demokratijoje nebuvo. Tokio politinio režimo ribose nebuvo institucinio konflikto apiforminimo : jį spręsdavo ostrakizmas. Antikos demokratijoje veikė totalinė valdžia, sutelkiama laikas nuo laiko atskirose grupėse. Mintis apie valdžių atskyrimą dar nebuvo kilusi. Šia prasme didele pažanga galima laikyti valdžios sistemą, sudarytą Romoje. Pirmą kartą valdžios padalijimas tiek instituciškai, tiek socialiai buvo konflikto tarp plebėjų ir patricijų rezultatas. Atsirado liaudies tribūnatas. Jo atsiradimas reiškė, kad visuomenės grupių interesų konfliktas tapo įstatymiškai apiformintas, jam suteiktas įstatymiškas pobūdis. Romos politinė sistema tarsi įgyvendino kombinuotą valdymo formų principą. Tad Romos politinėje sistemoje pavyko įveikti Atėnų režimo totalitarizmą ir praktiškai sukurti tam tikrą valsžios galių sąveikos mechanizmą. Tačiau šioje sistemoje valstybė dar nebuvo atskirta nuo visuomenės, o individas nuo visuomenės ir valstybės. Valdžios padalijimo mechanizmas trukdė atsirasti partijoms.