Antidemokratiniai judėjimai Europoje.
Pilietinis karas Ispanijoje
1. Fašistiniai ir autoritariniai judėjimai Europoje
Pasibaigus Pirmąjam pasauliniam karui problemų srautas užgriuvo demokratines valstybes: Ūkiniai sunkumai, infliacija, aštrūs prieštaravimai tarp klasių bei tarp vienoje valstybėje gyvenančių tautų ir kt. .Parlamentose vykdavo nesibaigiantys ginčai, silpnai vykdomąjai valdžiai nesisekdavo pagerinti padėties . Prieš buržuazinę demokratiją kovojo komunistai, kurių veikla kėlė siaubą pasiturintiems gyventojams. Jie reikalavo “tvirtos rankos”valdžios , galinčios pažaboti komunistus, užtikrinti tvarką ir apginti savo valstybės interesus santykiuose su užsieniu . Tvirta valdžia galėjo būti karinė diktatūra, bet ji neturėjo masių paramos. Tokią paramą įgijo naujo tipo diktatūra – fašizmas. Fašizmui palanki aplinkybė buvo po pasaulinio karo atgijęs jėgos garbinimas ir polinkis nesutarimus spręsti prievarta.
Fašistų įsigalėjimas Italijoje ir Musolinio valdžia skatino fašistinių organizacijų kūrimąsi daugelyje Europos šalių.
Fašistiniai judėjimai neturėjo vieno centro. Neretai vienoje šalyje veikdavo kelios fašistų organizacijos, nesutariančios tarpusavyje. Visiems be išimties fašistams buvo būdingas antikomunizmas, bet antisemizmas – toli gražu ne visiems. Italų , ispanų ir portugalų fašistai nelaikė žydų priešais.
Parlamentarizmo krizė akivaizdžiai pasireiškė naujai susikūriusose valstybėse. 1926 m. gegužės mėnesį maršalas J. Pilsudskis įvykdė perversmą Lenkijoje, suvaržė parlamento teises ir tapo diktatoriumi. Tų pat metų gruodžio mėnesį perversmas įvyko Lietuvoje, prezidentu išrinktas A. Smetona sutelkė valdžią į savo rankose. Tokia valstybės santvarka vadinama autoritetine arba autoritarine, o politinės organizacijos – autoritarinėmis. Autoritarinė santvarka nuo 1920 m. egzistavo ir Vengrijoje, nuo 1926 m. – Portugalijoje, o nuo 1929 m. – Jugoslavijoje.
4-ąjį dešimtmetį, nacistams įsigalėjus Vokietijoje, fašistiniai judėjimai ėmė veikliau siekti valdžios. Tačiau savarankiškai jos pasiekti fašistams niekur nepavyko.
2. Pilietinis karas Ispanijoje
1931 m. pavasarį stiprėjant judėjimui prieš monarchiją, karalius Alfonsas XIII
išvyko į užsienį, ir Ispanija buvo paskelbta Respublika. Naujoji vyriausybė įvedė daug demokratinių laisvių, pažadėjo vykdyti žemės bei kitas reformas, apriboti Katalikų bažnyčios įtaką. Vyriausybės nuostatą Katalikų bažnyčios atžvilgiu savaip suprato anarchistai, kurie degino bažnyčias ir vienuolynus. Valdžia nesistengė anarchistų pažaboti. Toks demokratinės vyriausybės požiūris, jos antiklerikalizmas atvėrė bedugnę tarp jos ir dalies tikinčiųjų.
1933 m. Kortesų (parlamento )rinkimuose daug deputatų vietų gavo katalikų partija. Jos remiami vyriausybę sudarė nuosaikieji respublikonai.
1934 m. rudenį kairieji respublikonai, socialistai, anarchosindikalistai ir komunistai ryžosi ginklu nuversti vyriausybę. Sukilimą lenvai numalšino kariuomenė. 1936 m. vasario mėnesį buvo surengti Kortesų rinkimai. Juose daugumą laimėjo Liaudies frontas , kurio programa nebuvo revoliucinė. Į vyriausybę nepateko nei komunistų , nei socialistų .Tačiau ginkluoti anarchistų ir komunistų būriai užpudinėjo ir žudė politilius priešininkus. Konservatyvios jėgos nerimavo, kad Ispanijoje įsigalės proletariato diktatūra. Fašistai falangininkai pradėjo rengtis ginkluotam sukilimui. 1936 m. liepos mėnesį Ispanijoje ir jai priklausančioje Maroko dalyje prasidėjo kariuomenės maištas.
Maišto vadai tikėjosi lengvos pergalės, bet Respublikai liko ištikima beveik visa aviacija ir laivynas, net dalis sausumos kariuomenės. Madride ir Barselonoje apsiginklavę darbininkai perversmą nuslopino.
Karinis maištas virto 32 mėnesius trukusiu pilietiniu karu. Sukilėliai dažnai supaprastintai vadinami fašistais, bet ištikrųjų falangininkai sudarė mažąją jų dalį.Kiti buvo monarchistai, dešinieji katalikai. Pats sukilėlių vyriausybės ir jų ginkluotųjų pajėgų vadovas generolas Frasiskas Frankas (1892 – 1975 )nesilaikė fašistų pažiūrų. Jis tik naudojosi falangos, kaip gerai organizuotos jėgos, parama.