TURINYS
I. ĮVADAS………………………………………………………………………………….2
II. GINTARAS. GINTARO PRISTATYMAS………………………………….3
III. AKMENS AMŽIAUS GINTARO DIRBINIAI……………………………4
a) Kabučiai…………………………………………………………………………….5
b) Sagutės………………………………………………………………………………6
c) Vamzdeliniai karoliai…………………………………………………………..7
d) Skridiniai ir grandys…………………………………………………………….7
e) Kiti dirbiniai, papuošalai………………………………………………………8
IV. IŠVADOS……………………………………………………………………………….10
V. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA…………………………………………………11
I. ĮVADAS
Gintaras plačiai buvo žinomas jau Antikoje, jį mini Homeras, Platonas, Aristotelis. Ypatingai Antikos mokslininkų dėmesį traukė gintaro įsielektrinimas. Plinijus Vyresnysis skundžiasi, kad nedidelė gintaro statulėlė kainuoja daugiau nei sveikas vergas. Tacitas savo kūrinyje „Germania“ rašo, kad gintarą prie Baltijos jūros renka vieninteliai aisčiai (Aestii). Kiekviena tauta gyvenanti Baltijos pajūryje, gintarą laiko nacionaliniu turtu, savo kraštą vadina „gintaro kraštu“. Tačiau vargu, ar kurioje kitoje tautoje gintaras yra taip įaugęs į liaudies buitį, tautosaką, literatūrą bei meną, kaip lietuvių. Gintarą mes branginame neatsitiktinai. Tai sena, graži tradicija tautos, vienos iš pirmųjų įvertinusios gintarą, gyvenusios jo gavybos centre, per jį užmezgusios ryšius su senovės civilizacijos rajonais. Apie tai pasakoja gausūs tautosakos ir archeologijos paminklai. Gintaro santykio su žmogumi istorija – tai mūsų krašto kultūros dalis.
Apie gintarą rašoma nuo rašytinių paminklų atsiradimo iki dabar. Taigi savo darbe aptarsiu ir pristatysiu akmens amžiaus gintaro dirbinius ir tipus.
II. GINTARAS. GINTARO PRISTATYMAS.
Gintaras – fosiliniai sakai. Tai organinės kilmės mineralas, susidaręs sustingus spygliuočių augalų sakams. Gintaras yra viena iš tų negausių naudingųjų iškasenų, su kuriomis žmonija susipažino dar pirmykščiais laikais. Tik gintarui tarp jų priklauso išskirtinė vieta. Titnagas, obsidianas , jaspis, nefritas ir kiti akmenys žmogui buvo būtini ginklams, medžioklės ir darbo įrankiams gaminti; be jų žmogus nebūtų galėjęs išgyventi. O drėgname pajūrio smėlyje gulintis gintaras pirmykščio žmogaus dėmesį galėjo patraukti nebent vaiskumu, spalva šiltu vidiniu spindesiu, primenančiu jo garbinamos ugnies ir saulės švytėjimą. Paslaptingas gintaro atsiradimas iš jūros, nesuprantamos jo savybės – dega, skleisdamas malonų aromatą, o paimtas į rankas visada atrodo šiltas – pirmykščiam žmogui, matyt, darė didelį įspūdį. Apie gintarą buvo kuriamos legendos, jam priskiriamos magiškos gydančiosios ir saugančios nuo blogo savybės. Jis labai tiko papuošalams, amuletams, ritualiniams dirbiniams, susijusiems visų pirma su saulės kultu, gaminti, nes net primityviomis priemonėmis gintarą buvo lengva apdirbti: drožti, gludinti, svidinti ir net gręžti. Daugelis seniausių gintaro dirbinių yra tikri meno kūriniai, rodantys aukštą jį naudojusių žmonių materialinės kultūros ir pasaulėjautos lygį.
Seniausieji gintaro radiniai Lietuvoje yra naujojo akmens amžiaus – neolito laikotarpio (4000-1600 m. pr.m.e.). Neolito laikų gintarinių papuošalų – pakabučių, karolių, sagų, amuletų – lobiai ir pavieniai radiniai buvo aptikti prie Baltijos jūros buvusiose gyvenvietėse – anuo metu tankiai gyvenamoje Kuršių nerijoje, Palangoje, Šventojoje ir Prūsijoje. Neolite gintaras jau buvo plačiai įėjęs į pajūrio gyventojų buitį ir gana sėkmingai apdorojamas titnaginiais ir kauliniais įrankiais.
III. AKMENS AMŽIAUS GINTARO DIRBINIAI
Akmens amžius Lietuvoje datuojamas ir skirstomas i tris laikotarpius, tai būtų: paleolitas (XI—IX tūkstantmetis pr. Kr.), mezolitas (VIII— V tūkstantmetis pr. Kr.) ir neolitas (IV—II tūkstantmetis pr. Kr). Taigi būtent neolito laikotarpio dirbiniams daugiausia naudoti natūralios formos neskaidraus šviesiai geltono gintaro gabalai, retesni dirbinėliai iš vaiskaus rusvai geltono gintaro. Apdirbimo technologija buvo nesudėtinga: dirbiniui stengtasi parinkti tinkamos formos gabėlį, jis būdavo pataisomas, apdrožiamas titnaginiais peiliukais, nugludinamas smulkiu smėliu ir galiausiai svidinamas. Skylutės pakabinti būdavo gręžiamos titnaginiais grąžteliais iš abiejų dirbinių pusių. Sagoms pritvirtinti skylutė buvo daroma V raidės formos kitoje jų pusėje. Sunkiausia, matyt, būdavo padaryti ilgų cilindrinių karolių skylutes; čia naudota panaši technologija, kaip gręžiant akmens kirvių skylutes.
Archeologų R. Rimantienės ir I. Lozės duomenimis, labiausiai paplitęs gintaro dirbinių tipas Rytų Pabaltijyje buvo įvairių formų kabučiai (trapeciniai, trikampiai, pailgi, stačiakampiai, lašo, kirvio, rakto, stogelio formos ir kitokie) su pragręžta skylute siaurajame gale. Beveik taip pat dažnai
aptinkamos ir lęšio bei segmento formos sagutės, vamzdeliniai karoliai, karolių apvarų skirstikliai. Kur kas retesni rutuliniai karoliai. Palyginti retoki ir kulto paskirties dirbiniai – skridiniai bei grandys, stilizuotos žmonių, žvėrių, paukščių ir kitų gyvių figūrėlės – amuletai.