ADOLFAS HITLERIS
Aloizas Šiklgruberis gimė 1837m. birželio 7d. Štroneso kaime. Kai Aloizui
buvo beveik 10 metų numirė jo motina, ir patėvis atsisakė posūnio. (Marija
Ana Šiklgruber buvo netekėjusi). Berniukas buvo auklėjamas Chidlerio brolio
– Johano Nepomuko – namuose. Būdamas trylikos metų Aloizas pabėgo iš namų I
Vieną, ten įsitaisė mokiniu pas batsiuvį, po penkerių metų stojo tarnauti į
pasienio apsaugą. Būdamas 24 metų Aloizas tapo inspektoriumi. Jo karjera
tuo nesibaigė: Aloizas buvo paskirtas vyriausiuoju muitinės inspektoriumi į
Braunan miestelį.
Johanas sûnaus neturėjo ir 1876 m. Nepomukas ištaisė šią klaidą, oficialiai
isisūnyjas Aloizą, Hitlerio pavarde.
1885m. sausio 7d. Aloizas vedė trečią kartą. Jo žmona tapo Johano Nepomuko
Chidlerio anūkė – Klara Pelcl. Klaros santykiai su vyru buvo įtemti. Nuo
pat pradžių ji žiūrėjo į Aloizą kaip į aukštesnę būtybę. Trijų vaikų mirtis
atsiliepė jos nėštumų dažniui, nes ketvirtas vaikas gimės 1889m. Balandžio
20d. Ketvirčiu jis buvo Hitleris, ketvirčiu Šiklgruberis, dar ketvirčiu
Pelcilis, o paskutinysis jo kilmės ketvirtis kaip ir liko neišaiškintas.
Gimimo įrašų knygoje jis buvo įtrauktas kaip ADOLFUSAS HITLERIS. Taip, tą
dieną Aukštojoj Austrijoj, prie pat Bavarijos sienos, sename bavarų
miestelyje, Braunan gimė būsimasis vokiečių tautos fiureris Adolfas
Hitleris.
Šešemetis Adolfas buvo atskirtas nuo pernelyg rūpestingos motinos – jis
pradėjo eiti į pradinę mokyklą Tišlamo miestelyje. Vėliau jis lankė realinę
mokyklą Linre. Tuo tarpu Adolfas svajojo tapti dailininku. Net kelis kartus
bandė stoti į akademija Vienoje. Tačiau jo darbai egzaminų komisijos
nesužavėjo.
Būdamas trylikos metų Adolfas neteko tėvo, o po ketverių metų mirė ir
motina. Septyniolikmetis Adolfas Hitleris lieka vienas pasaulyje. Būdamas
vienui vienas jis ankstyvoj jaunystėj ant savo kailio patiria, ką reiškia,
vargas, alkis ir nepriteklius. Nuolat prie statybų arti sueidamas su
dailininku, su “proletaru”, jis žinojo, kas šiam rūpestį daro, taigi, jau
anksti jis išmoko socialiai jausti. Bet vos tik subrendo, jis jau yra ir
užsidegęs nacionalistas. Jam širdį skaudą matant priespaudas ir
pažeminimus, kuriais Habsburgų monarchija slepia vokietybę. Ir prieš jo
akis iškyla milžiniška problema: pastatyti tilta tarp nacionalizmo ir
socializmo ir abu atrodančius nesuderinamus priešingumus sulydyti į
harmoningą visumą.
Jis pradeda domėtis – bet dar neiškildamas viešumon politiniais klausimais.
Ir staiga jis nepaprastai aiškiai išvysta, “Kad tik pažinus žydiją, galima
suvokti vidinius ir tuo būdu galima suvokti kilniuosius socialdemokratijos
ketinimus”.
Po tų naudingų, bet kartu sunkių metų Vienoj Adolfas Hitleris pajuto
ilgesį: gyventi vokiečiu vokiečių krašte. 1912m. balandžio 12d. jis išvyko
į Miuncheną. Su visu uolumu jis pradėjo studijuoti architektūrą, o tuo
tarpu kasdieninę duoną užsidirbdavo piešdamas plakatus.
Tarp artėjo 1914m. rugpjūčio 2d, kurią tamsiame politikos horizonte
susibūrė audros debesys. Vokiečių jaunimas susibūrė į savanorių ir rezervo
batalionus. Adolfas Hitleris taip pat savanoriu įstojo į vieną bavarų
pulką. Tai buvo tartum likimo skirta, kad jam – karo metu – teko tarnauti
senoj vokiečių kariuomenėj. 1916m. spalio 6d. Adolfas sužeidžiamas, vos
paleistas iš ligoninės jis 1917m. kovo mėnesį savanoriu grįžta į frontą.
Jis gauna eilę pažymėjimo ženklų už drąsą ir nuopelnus. Už tai jam
suteikiama pirmos klasės geležinis kryžius.
1918m. spalio mėnesį dalinys pietų fronte pateko į pragarišką anglų
patrankų ugnį. Tada priešas pirma kartą panaudojo nuodingąsias dujas.
Adolfas šiaip taip pasiekė tikslą ir perdavė savo pranešimą. Tai buvo
paskutinis jo pranešimas kare. Paskui jį, apakusį, paguldė į ligoninę.
Vokiečių kariuomenei dar visuose frontuose tebekovojant, viduje prasidėjo
vis besiplečiantis irimas. Pasirodė grėsmingi perversmo šešėliai. Kielio
jūreivių sukilimas buvo jo prologas. O lapkričio 9d. buvo ta diena, kai
viskas griuvo. Ne vien Vokietijos monarchinė konstitucija, ne vien Wilhelmo
II galingasis reichas, bet kartu ir tėvynė, tikėjimas, tvarka ir drausmė.
Šie įvykiai labai sukrėtė Adolfą Hitlerį. Dabar jame pradėjo augti
nesuvaldoma neapykanta šių darbų kaltininkams. Kartu jam pasidarė aiškus
tas uždavinys, kuriam jį pašaukė likimas. Tą dieną Adolfas Hitleris
nusprendė tapti politiku.
1919m. vasarą Miunchene šeši vyrai ėmėsi steigti naują partiją, kurią jie
pavadino “Vokiečių darbininkų partija”. Jų mintyse buvo neaiški ir
neapibrėžta mintis – pastatyti prieš marksistines darbininkų partijas
nacionalistinę. Be abejo jie buvo įkvėpti didelio tikslo, bet jiems trūko
reikalingiausių priemonių, o svarbiausia nebuvo vadovaujančios galvos. Ši
šešių vyrų draugija būtų buvusi istorijos užmiršta, jei septintasis jos
narys nebūtų jai likimo padovanotas vadas.
Netrukus po gegužės 1d. grandinis Adolfas Hitleris buvo paskirtas komisijon
revoliuciniams
įvykiams 2 pėst. pulke ištirti. Ši vieta praktiškai reiškia
Adolfo Hitlerio politinės veiklos pradžią. Kariuomenėje buvo ruošiami
kursai valstybiškai pilietiniam galvojimui išugdyti.. Ten Adolfui Hitleriui
vienu debatų metu pirmą kartą atsirado proga kalbėti. Ši kalba jam padėjo:
po kelių dienų jis skiriamas vadinamuoju “švietimo karininku” į vieną
Miuncheno pulką.
Vieną dieną jo vadovybė pavedė jam susipažinti su tuo metu visiškai dar
nežinoma “Vokiečių darbininkų partija”. Adolfas buvo prašomas jon įstoti.
Hitleris jau prieš keletą metų turėjo sumanymą kurti socialrevoliucinę
partiją, po ilgų svarstymų, vis dėlto, priėmė kvietimą, nes šioje
draugijoje jis matė nors ir silpnus savo būsimo darbo ir savo minčių bei
planų realizavimo pagrindus. Taigi 1920m. vasario 24d. pagaliau įvyko
pirmasis masinis susirinkimas, kuriame Hitleris išdėstė “Vokiečių
nacionalsocialistų darbininkų partijos” programą. Komunistus, mėginusius
aną susirinkimą sužlugdyti, išvaikė salės apsauga. Čia pirmą kartą
pasitvirtino Adolfo Hitlerio nuomonė, kad su marksistų teroru reikia kovoti
ne vien “dvasiniais ginklais”, bet ir prireikus nevengti kumščio jėgos.
1920m. gruodžio mėn. Partija įgavo “Voelkischen Beobachten”. Dabar ji
turėjo tikrą savąjį organą. 1923m. pradžioje jis virto dienraščiu, o tų pat
metų rugpjūčio mėn. Jis išeidavo jau didelio šių dienų formato.