Anglijos buržuazinė revoliucija
XVII amžiaus vidurio Anglijos buržuazinė revoliucija, K.Markso žodžiais ,buvo pirmoji
,,Europos masto” buržuazinė revoliucija. Revoliucija sudavė triuškinantį smūgį Europos feodalinei sistemai. Šis ,,griaustinis” paskelbė naujos visuomenės santvarkos gimimą, atvedė į valdžią naujas klases, sugriovė senąją visuomeninę santvarką. Revoliucija nebuvo grynai anglų; kaip ir
XVII amžiaus pabaigos Didžioji Prancūzijos revoliucija ,ji reiškė ,,naujos visuomeninės santvarkos pergalę, buržuazinės nuosavybės pergalę prieš feodalinę, nacijos prieš provincializmą, konkurencijos prieš giminės cechinę santvarką, nuosavybės dalijimo prieš majoratą, žemės pajungimo savininkui pergalę prieš savininko pajungimą žemei, švietimo prieš prietarus, šeimos prieš giminės vardą, iniciatyvos prieš herojinę tinginystę, buržuazinės teisės prieš viduramžių privilegijas”. Susidarė sąlygos vystytis kapitalizmui, kurio idėjos tapo aktualiomis. Anglijos revoliucija pasižymėjo specifiniu jėgų išsidėstymu. Kapitalizmas Anglijoje vyko kaime, o ne mieste, nes ten buvo pelninga investuoti kapitalą. Susudarė naujas bajorijos sluoksnis – džentriai – nauji kapitalizmo atstovai. Kapitalizmas (puritonizmas) norėjo iki galo reformuoti anglikonų bažnyčią, kurios galva buvo karalius. To pasekoje kova prieš karalių susipynė su kova prieš anglikonų bažnyčią.
Revoliucija Anglijoje brendo palengva, tuomet, kai Anglijos absoliutizmas, atrodo, dar klestėjo. Jau valdant karalienei Elžbietai I, antroje XVI amžiaus pusėje,feodalinės santvarkos gelmėse gimusios klasės-buržuazija ir naujoji bajorija (džentriai) – vis dažniau demonstravo savo galią ir įtaką. Vystėsi pramonė ir prekyba, bajorų dvaruose ūkis buvo pertvakomas buržuaziniu pagrindu: bendruomenių žemė, nuo senų laikų priklausiusi valstiečiams, buvo aptveriama, joje sumanus savininkas ganė avis, kad galėtų prekiauti vilna, mėsa ir gausinti savo turtą.
Tas pats žmogus tapdavo žemvaldžiu ir pramoninku arba pirkliu; tai buvo svarbiausia Anglijos visuomeninės santvarkos ypatybė, kurią labai ryškiai atspindėjo ir pati revoliucija. Naujiesiems bajorams, suprantama, trukdė feodaliniai apribojimai, varžę prekybos laisvę ir verslininkų iniciatyvą. Jų nepasitenkinimas ypač sustiprėjo valdant Stiuartų dinastijos karaliams, kurie atėjo į sostą po Elžbietos Tiudor. Jokūbas I ir jo sūnus Karolis I, siekdami papildyti iždą, atgaivino senus, jau pamirštus papročius ir duokles. Norėdami susilpninti parlamentų, kuriuose posėdžiavo naujųjų klasių atstovai, įtaką, jie naudojo karaliaus prerogatyvą, o slopindami nepasitenkinimą, vis dažniau rėmėsi nepaprastaisiais teismais-Žvaigždių rūmais ir Aukštąja komisija.
Tačiau nepasitenkinimas didėjo. Kadangi senasis pasaulis buvo dar stiprus, o naujasis rėmėsi viduramžiais, nepasitenkinimas įgaudavo atitinkamų formų: idėjų vėliava tapo religija; ne viduramžių katalikybė, glaudžiai susijusi su senąja tvarka, ne anglikonybė, atsiradusi dėl reformacijos, kurią vykdė Anglijos karaliai. Henriko VIII pradėta ir visiškai susiformavusi valdant Elžbietai anglų reformacija buvo ribota. Dabar Romos popiežius nebekontroliavo bažnyčios ir valstybės valdančiųjų viršūnių , bet episkopalinė bažnyčios sankloda, iškilmingos apeigos ir daugelis katalikybės dogmų išliko. Anglikonų bažnyčia virto paklusnia absoliutizmo tarnaite, o jos mokymas-ideologine baze. Todėl bet kokia absoliutizmo opozicija buvo protestantiška, nusiteikusi prieš bažnyčią, prieš anglikonus.
Anglijos revoliucijos pradžia laikomas Ilgojo parlamento atidarymas 1640 metų
lapkričio 3 dieną. Jame atstovaujama buržuazija ir naujoji bajorija pirmą kartą drįso atvirai stoti prieš karaliaus ministrų savivalę, neteisėtus mokesčius, prieš Anglijos episkopalinės bažnyčios valdžią, nepaprastuosius teismus. Jie rėmėsi plačiu sąjūdžiu liaudies masių, kurių nepasitenkinimas ypač ryškiai atsiskleidė grafo Strafordo byloje. Liaudis, susirinkusi prie Vaitholo, 1641 metų gegužės mėnesį privertė Karolį I pasirašyti savo favoritui mirties nuosprendį. Liaudis 1642 metų pradžioje paslėpė Sityje penketą parlamento vadų ir neleido jų suimti. Karas, kurį karalius pradėjo prieš parlamentą tų pačių metų vasarą, pirmiausiai buvo karas prieš Anglijos liaudį.
Pirmasis pilietinis karas aiškiai parodė visaliaudinę Anglijos revoliucijos pobūdį. Naujoji kariuomenė, sukurta daugiausia Oliverio Kromvelio talentu ir energija, šiame revoliucijos etape buvo tikra liaudies kariuomenė, įkvėpta laisvės ir teisingumo idealų. Ji vienijo įvairias demokratines jėgas, ir didžiausias Kromvelio nuopelnas, kad savo interesus susiejo su šiuo visos liaudies judėjimu, tapo revoliucinės kariuomenės vadu ir vedė ją į pergales, nepaisydamas neryžtingos, linkusios kompromisą su monarchija, vadovybės, nes jau per karą revoliucijos stovykloje atsirado nesutarimų.