1.Amžius – laikotarpis sudarantis šimtą metų.
2.Era – 1) metų skaičiavimo sist.: senovėje kiekviena tauta metus skaičiuodavo skirtingai, pvz., babiloniečiai nuo Nabuchodonosaro valdymo pradžios – 747 pr.m.e; romėnai – nuo Romos įkūrimo (753 pr.m.e.); krikščionys – nuo kristaus gimimo.
2) ilgas istorinis laikotarpis, kuris savo įvykiais iš esmės skiriasi nuo ankstesnio visuomenės raidos laikotarpio.
3) kitaip geologinė e.: vienas iš 5 žemės ir organinio pasaulio raidos laikotarpių, per kurį susiklostė geologinės grupės uolienos.
3.Istoriniai šaltiniai (pirminiai, antriniai) – pirminiai šaltiniai- šaltiniai atsiradę toje praeityje, kurią jie aprašo, liudija.Tokia šaltiniai yra tiesioginiai aprašomų įvykių ar ištisos epochos liudininkai.
Antriniai šaltiniai- šaltiniai kurie yra sudaryti tų žmonių, kurie gyveno po aprašomų įvykių. Jie perėmė informaciją iš kitų šaltinių ir nebūtinai pirminių.
4.Archeologija – istorijos šaka, tirianti žmonijos praeitį iš iškastų materialinės kultūros liekanų nuo žmonių atsiradimo žemėje iki tų laikų, kuriems pažinti yra pakankamai rašytinių šaltinių.
5.Akmens amžius – seniausias ir ilgiausias žmonijos istorijos laikotar. Pavadintas 1863m. danų archeologo K.J.Thomseno atsisžvelgiant į darbo įrankius, darytus iš akmens. Skirstomas į paleolitą, mezolitą ir neolitą. Lietuvoje prasidėjo~10tūks. m.pr.Kr. ir truko iki II tūkstan. vidurio pr.Kr.
6.Antika – graikų ir romėnų senovė, jų civilizacija.
7.Senovės istorija – visuotinės istorijos sudedamoji dalis, apimanti laikotarpį nuo seniausių laikų iki viduramžių. Tai senųjų civilizacijų istorija.
8.Civilizacija – tam tikras žmonių visuomenės kultūrinės, ekonominės bei politinės raidos lygis.
9.Hieroglifai – figūrinis rašto ženklas žymintis kurią nors sąvoką arba atskirus kalbos skiemenis ir garsus. Sen. Egipte hierog. raštą sudarė 750 ženklų. Vartotas nuo 3100m.pr.Kr. iki III a.po Kr. Jų raštą 1822m. iššifravo pranc. mokslin. Šampolionas.
10.Dantiraštis – šumerų raštas, atsiradęs apie 3500-3100 m.pr.Kr., susidedantis iš 1500 ženklų. Vėliau sk. sumažėjo iki 600. Rašyta ant molinių lentelių. Vėliau šį raštą perėmė babiloniečiai ir asiriai.
11.Valstybė – suvereni žmonių bendrja, įsikūrusi apibrėžtoje teritorijoje, turinti savo vyriausybę.
12.Tauta – žmonių bendruomenė, kurią jungia bendra kilmė, kilmė, kalba, gyvenimo būdas, bendras istorinis kilimas.
13.Faraonas – Egipto valdovo titulas
14.Baltai – indoeuropiečių kilmės tautų bei genčių grupė, kalbėjusi giminiškomis kalbomis, bei tarmėmis. (lietuviai, prūsai, latviai, jotvingiai, kuršiai, sėliai, žiemgaliai)
15.Indoeuropiečiai – tautų grupė, kurią jungia bendra neolito laikų prokalbė (IV-V per. Kr.)
16.Etnogenezė – tautų ar kitų etninių bendrijų kilmės nagrinėjimas, remiantis lyginamąja kalbotyra, archeologija, antropologija, istorija.
17.Polis – Graikijos miestas-valstybė su greta jo esančia teritorija.
18.Akropolis – Graikijoje, sutvirtinta miesto dalis, dažniausiai ant kalvos.
19.Demokratija – valdžia, faktiškai ar formaliai kylanti iš visuomenės daugumos valios.
20.Aristokratija – luomas pradėjęs formuotis, dar senovės pasaulyje. Ypatingą, privilegijuotą padėtį įgijęs viduriniaisiais amžiais.
21.Pilietis – asmuo turintis pilietybę, pripažintas visuotiniu šalies gyventoju, galintis naudotis įstatymų nustatytomis teisėmis bei atliekantis tam tikras pareigas savo valstybei.
22.Ostrakizmas – Graikijoje, valstybei pavojingų piliečių ištrėmimas slaptu balsavimu.
23.Politika – politinių partijų ir valstybinės valdžios veiklos šalies viduje ir santykiuose su kitomis valstybėmis kryptis ir metodai.
24.Monarchija – vieno asmens valdžia, kur valdovas yra nuolatinis valstybės galva.
25.Filosofija – esminių problemų sisteminga analizė ir kritiškas jų nagrinėjimas.
26.Mitas – sakmė, perteikianti sen. tautų religines pažiūras į pasaulį ir gamtos reiškinius, jų kilmę.
27.Kolonija – šalis arba jos dalis, neturinti savarankiškumo, valdoma metropolijos.
28.Metropolija – 1. sen. Graikijos polis savo turimų kolonijų atžvilgiu. 2. Stačiatikių bažnytinė provincija, valdoma metropolio. 3. Valstybė- kolonijos valdytoja.
29.Helenizmas – sen, Graikijos ir Artimųjų rytų istorijos laikotarpis, trukęs beveik 300 metų.
30.Patricijus –1. sen, Romoje visateisis pilietis, kilęs iš šeimos Ro (Romos įkūrėjų). 2. Žmogus, turintis ypatingas teises savo valstybėje.
31.Plebėjas – Sen. Romos nekilmingas laisvas žmogus.
32.Respublika – valstybės valdymo forma, kai aukščiausieji valstybės valdymo organai arba tiesiogiai renkami, arba sudaromi anksčiau išrinktų organų.
33.Senatas – aukščiausioji Senovės Romos valstybės taryba.
34.Tribūnas – Senovės Romos pareigūnas, gynęs plebėjų interesus.
35.Pilietinis karas – valstybės ir piliečių konflikto forma, kai didelė dalis piliečių protestuoja prieš vyriausybės politiką.
36.Imperija – imperatoriaus valdoma valstybė arba stambi kolonijinė valstybė.
37.Provincija – vietovė, esanti toli nuo stambesnių centrų, nuo sostinės.
38.Kodeklas- Teisės normų rinkinys reguluojantis tam tikrą sąntykių sritį.
39.Monoteizmas – vieno dievo garbinimas.
40.Politeizmas – daugelio
dievų kultas, daugdievystė.
41) Pagonybė – nuo 4 a. vidurio krikščioniškoje literatūroje pradėtas naudoti terminas pirmykščiams tikėjimams apibūdinti.
42) Biblija – šventasis raštas , šventųjų knygų rinkinys, sudarytas iš Senojo ir Naujojo Testamento, pripažįstamas krikščionių ir judėjų, jų religinių dogmų ir pamaldų pagrindas.
43) Aisčiai – šiuo vardu Romos istorikas Tacitas pavadino Baltijos jūros rytiniame krante gyvenusias gentis.
44) Barbarai – senovės Graikijoje ir Romoje – svetimšalis.
45) Didysis tautų kraustymasis – tautų kraustymasis Europoje 4-6 a. Paprastai jo pradžia siejama su hunų antplūdžiu. Praktiškai prasidėjo dar 1 a. pr. Kr. Germanų tautoms įsiveržus į Romos imperiją.
46) Islamas – monoteistinė religija, skelbianti tikėjimą vienu dievu (Alachu), pranašais, paskutiniu teismu, bausme arba atpildu po mirties, viena iš trijų pasaulinių religijų.
47)Feodas – feodalizmo laikais Vakarų Europoje paveldima žemės valda, kurią gaudavo vasalas iš senjoro už karinę ar administracinę tarnybą ir mokesčius.
48) Misionierius – dvasininkas, dirbantis misijų darbą.
49) Vienuolis – asmuo, pavieniui arba kolektyviai praktikuojantis vienuolystę.
50) Kronika – chronologinis svarbiausių valstybės įvykių, institucijų, organizacijų, giminių regionų įvykių užrašymas, neaiškinant tų įvykių priežasčių, metraštis būdingas viduramžiams.
51.Analai –metraštis, kronika.
52.Vasalas –viduramžių V. Europoje – feodalas, asmeniškai priklausomas nuo galingesnio feodalo (senjoro) ir atliekantis jam įv. prievoles (dažn. kar. tarnybą);
53.Senjoras –viduramžių V. Europoje – senjorijos savininkas, turėjęs teisę išnaudoti jo žemėje gyvenančius valstiečius (kartais ir miestiečius);
54.Popiežius -Katalikų Bažnyčios ir Vatikano valstybės vadovas.
55.Ortodoksas –griežtai, nenukrypstamai laikąsis tam tikrų pažiūrų, teorijos.
56.Romanika –romaninis stilius – X-XIII a. Europos ir kai kurių Art. Rytų šalių architektūros ir dailės stilius; romantikos architektūrai būdinga masyvumas, griežtas geometrizmas, skliautiniai denginiai, dailei (susijusiai su architektūra) – rel. tematika, apibendrintos stilizuotos formos, plokštuminis vaizdas.
57.Gotika –XII-XVI a. Europos dailės ir architektūros stilius; gotikai būdinga pastatų karkasinė konstrukcija, konstruktyvinės smailios arkos, vertikalus erdvės skaidymas, rel. tematika, realistiniai elementai.
58.Klasicizmas –XVII a.-XIX a. I pusės Europos ir Š. Amerikos meno kryptis; šio laikotarpio dailės ir architektūros stilius; klasicizmui būdinga racionalumas, idealios harmonijos, tobulumo, absoliutaus grožio, universalios tiesos siekimas, antikos ir renesanso meno principų laikymasis.
59.Barokas –XVII-XVIII a. I pusės Europos ir Lot. Amerikos šalių meno kryptis; šio laikotarpio architektūros ir dailės stilius; barokui būdinga didingumas, prabanga, dinamika, rafinuotumo ir grubumo, abstrakčios simbolikos ir natūralistinių elementų derinys.
60.Erezija –(gr.hairesis-atskiras tikėjimas), mokymas nesutinkąs su tikruoju tikėjimu, įvairūs nukrypimai nuo oficialios kurios nors religijos. N.Testamente šis žodis reiškia smerktiną doktriną. Pirmosios krikščioniškos erezijos atsirado II-III a. Jų padaugėjo, krikščionybei tapus valstybine religija.
61.Antisemitizmas –neapykanta, priešiškumas žydams; viena iš religinio, nacionalinio ir rasinio nepakantumo formų ideologijoje, politikoje ir buityje, nukreipta prieš žydų tautą.
62.Pilkapis, piliakalnis –senovinė laidojimo vieta su įv. dydžio sampilu. Atsirado susiformavus mirusiųjų kultui.; Specialiai įrengtas ir sutvirtintas kalnas, kur stovi ar stovėjo pilis.