Įvadas
1941 m. birželio 14 d. trečią valandą nakties Maskvos įsakymu visame Pabaltyje: Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – vienu metu prasidėjo masiniai areštai ir žmonių deportacija.
Vežė liaudies mokytojus, gimnazijų ir aukštųjų mokyklų dėstytojus, teisininkus, žurnalistus, Lietuvos kariuomenės karininkų šeimas, diplomatus, įvairių įstaigų tarnautojus, ūkininkus, agronomus, gydytojus, verslininkus ir t.t.
Vežė iš miestelių, iš miestų, iš kaimų. Sunkvežimiai vienas paskui kitą judėjo link geležinkelio stočių, kur vyrus, kariai atskirdavo į kitus, prekinius vagonus, sakydami, kad atskiria laikinai, tik kelionės laikui. O ištikrųjų jų likimas jau buvo iš anksto nuspręstas – į Krasnojarsko ir Šiaurės Uralo lagerius – likvidacijai.
Jų šeimos narius, nuo kūdikių iki vos krutančių senelių, užkaltuose gyvuliniuose vagonuose kitais ešelonais vežė į Sibiro gilumą, dažnai neleidę pasiimti net būtiniausių daiktų. Giminių, kurie bandė perduoti į vagonus maisto produktus ar šiltus rūbus, sargybiniai neprileido prie vagonų ir mušė juos šautuvų buožėmis.
Vien tik iš Lietuvos per tą baisiąją savaitę buvo išvežta dešimtys žmonių, koks ištikrųjų buvo šios deportacijos dydis ir užmojis, iki šiol nežinoma – ją netikėtai nutraukė karas. Tik birželio 22 d., prasidėjus karui, NKVD organai buvo priversti nutraukti masinius areštus ir niekuo nenusikaltusių žmonių vežimą į Sibirą.
Darbą atliko: EGIDIJUS MARKEVIČIUS
Dalios Grinkevičiūtės tremties istorija
Birželio 14 d. naktį čekistai suėmė Dalios tėvą, Grinkevičių Juozą, Lietuvos banko valiutų komisijos reikalų vedėją, o nuo 1940 m. – matematikos mokytoją gimnazijoje. Jis mirė nukankintas Šiaurės Uralo lageryje. Paskutiniame savo laiške ant beržo tošies jis parašė: „Aš mirštu iš bado…“
Tą pačią birželio 14-osios naktį suėmė ir Dalios motiną, Grinkevičienę Pranę, namų šeimininkę, 17 metų brolį Juozą, abiturientą, taip pat suėmė ir 14 metų moksleivę Dalią Grinkevičiūtę.
Į Šiaurę juos vežė apie tris mėnesius. Iš pradžių perpildytuose vagonuose, kur ne tik atsisėsti, bet ir pakeisti kūno padėtį buvo neįmanoma. Paskui baržomis Angaros upe, vėliau sunkvežimiais per negyvenamus miškus nuo Angaros iki Lenos. Vėl baržomis, jau Lenos upe tiesiai į Šiaurę. Taip juos išvežė apie 800 kilometrų už poliarinio rato.
Grinkevičių šeimą kartu su 400 šimtais lietuvių išlaipino negyvenamoje, kurioje nebuvo jokių žmogaus pėdsakų: nei namo, nei jurtos, nei medžių, nei krūmų, nei žolės – vien amžinu įšalu sukaustyta tundra, pasidengusi plonu samanų sluoksniu.
Neganą to viršininkai, surinkę darbingesnius vaikinus ir vyrus, išvežė į kitą salą žvejoti valstybei. Tada moterys ir vaikai skubėdami ir kaip išmanydami ėmė statyti iš plytų ir samanų barakus. Samanas naudojo vietoj betono: sluoksnis samanų, sluoksnis, į salą valdžios atvežtų plytų. Stogo barakas neturėjo – jį atstojo lentinės lubos, apdėtos samanomis su smėliu. Pro lubų plyšius pūgos metu pripustydavo sniego ir apnešdavo gulinčius ant narų žmones. Vienam žmogui ant narų buvo skirta 50 cm. Toks barakas buvo didžiulis ledo kapas: lubos apledijusios, sienos apledijusios, grindys taip pat. Gulintiems ant narų dažnai prišaldavo prie sienos plaukai.
Lapkričio mėnesį prasidėjo poliarinė naktis. Nuo bado ir šalčio ir kitų ligų ėmė mirti žmonės. Tada dar buvo galima išgelbėti visus. Lenos žiotyse, Laptevų jūros pakrantėse, tumato, Bobrovsko salose už 100-120 km gyveno evenkai, kurie vertėsi žvejyba ir poliarinių lapių medžiokle. Jie turėjo žuvies atsargų, pakankamai šunų nartų, galėjo ir norėjo išsivežti žmones pas save į apšildomas jurtas, trokšdami padėti. Bet viršininkai neleido ir taip pasmerkė tremtinius žūti. Įpusėjus poliariniai nakčiai, barake Nr. 10 kuriam gyveno Dalia iš trisdešimties žmonių ant kojų laikėsi ir į darbą išeidavo tik kelios moterys ir Dalia.
Juos siųsdavo už 7-10 km ieškoti tundroj užneštų iš Lenos aukštupio rąstų. Iškirtę iš ledo ir įsikinkę į virių pavalkus, veždavo į Trofimovską viršininkų butams ir kontorai apšildyti. Pasiimti į barakus nors vieną rąstigalį jos neturėjo teisės. Sunkiausia buvo užtemti roges su rąstais į aukštą ir apledėjusį Trofimovską salos krantą. Jėgų jos neturėjo, slydo kojos, apmuturiuotos apledijusiais maišais ir virvėmis. Nuo virvinių pavalkų ant pečių atsirasdavo iš pradžių kraujosruvos, vėliau – žaizdos.
Kiti gulėjo ant narų sutinę iš bado arba jau nebegalėjo atsikelti dėl išsekimo. Jokių vitaminų jie negavo. Be skausmo trupėjo dantys, iš dantenų bėgo kraujas. Blauzdose atsirasdavo neskausmintos negyjančios trofinės opos. Daliai vaikščioti darydavosi vis sunkiau, dėl bendro silpnumo ir kraujo išsiliejimų į raumenis ir sąnarius.