DIDŽIOJI PRANCŪZIJOS REVOLIUCIJA
Prancūzijos revoliuciją lėmė ne tik ūkio raida ir žmonių gyvenimo salygos, bet dar ir labiau pažangios švietėjų idėjos. Valstybės ir visuomenės pertvarkos teorijos tapo idėjiniu revoliucijos pagrindu. Švietėjai ne tik kritikavo esamą santvarką, bet ir planavo, kaip reikėtų ją pakeisti. Prancūzijos didžioji revoliucija, pakeitusi Europos istorijos tėkmę, buvo mėginimas sąmoningai pertvarkyti pasaulį, ręmiantis Ž. Hanteksjė, Ž. Ž. Ruso ir kitų švietėjų teorijomis. švietėjų idėjos turėjo įtakos ne tik buržuazijai, bet ir privilegijuotiesiems, ir miestų prastuomenei.1. Priežastys: 1. Prieštaravimai tarp absoliutinės monarchijos ir besiformuojančios buržuazijos:
a) absoliutine monarcho valdžia buvo nepatenkinti visi luomai, nes beveik 200 metų, kai karalius nebuvo sušaukęs generalinių luomų;
b) beteise padėtimi nepatenkintas 3 luomas (3 luomui priklausë 98 % visų gyventojų. Jam priklausė bankininkai ir stambūs verslininkai, miestiečiai ir valsteičiai);
c) valstiečiai nepatenkinti dideliais mokesčiais bei prievolėmis;
d) visuomenę piktino didelis valstybės lėšų švaistymas (rūmų pramogoms, beprasmiams karams, didelės skolos užsieniui ir kt.);
e) savarankiško teismo nebuvimas, konstitucinių garantijų nebuvimas;
f) nesėkminga Prancūzijos užsienio politika (neteko kolonijų Amerikoje ir pralaimėjo 7 metų karą);
g) didelė švietėjų įtaka.
2. Prancūzijos bajorai norėjo apriboti karaliaus valdžią, turėti priklausomus teismus, žodžio ir spaudos laisvę.
3. Tuo tarpu kaimuose bruzdėjo valstiečiai, miestuose sankiulotai reikalavo pigesnės duonos.
Liudvikas XVI buvo priverstas sušaukti generalinius luomus – nesirinkusius nuo 1614 m. Bet, nežiūrint į visas šias priežastis, Prancūzija užėmė II vietą Europoje po Anglijos.
Taigi,1789 m. prasidėjusi Prancūzijos revoliucija buvo feodalinės visuomenės ir karališkojo absoliutizmo krizės atomazga.
2. Privilegijomis bei luomų nelygybe pagrįstą santvarką įasmenino monarchas, kurio valdžios neribojo toks atstovaujamasis organas, kuris Anglijoje buvo parlamentas. Karalius ir jo ministrai turėjo iš dalies laikytis savo pačių išleistų įstatymų, atsižvelgti ne tik į privilegijuotųjų, bet ir į trečiojo luomo interesus. Teismas stokojo savarankiškumo. Karalius galėjo savo nuožiūra įkalinti bet kurį valdinį, nors, šia teise pernelyg nepiknaudžiavo. Absoliutus monarchas rūpinosi bajorais bei dvasininkais, tačiau jie turėdavo besąlygiškai paklusti. Politinė veikla neįmanoma, valdžia persekiojo savo kritikus. Absoliutizmas švaistė milžiniškas lėšas karaliaus rūmų ir gausybės dvariškių išlaikymui, įveldavo šalį į nesėkmingus karus.
Pasiturintys miestiečiai vis labiau piktinosi ūkinės veiklos varžymais: valstybės monopoliais, cechų sistema, vidaus muitinėmis. Valstiečiai, sudarantys Prancūzijos gyventojų daugumą, jau nuo XV a. nebuvo baudžiauninkai, bet juos slėgė prievolė senjorams – bajorams žemvaldžiams – ir labai dideli mokesčiai valstybei. Egzistavo kūno bausmės.
3. a) Absoliutizmas negalėjo remtis nei bajorija, nei buržuazija, nei valstiečiais dėl anksčiau minėtų priežasčių.
b) Iš pradžių jakobinus rėmė sankuilotai, nes pastarųjų pastangos pagerinti gyvenimo sąlygas sutapo su jakobinų projektu, paremtu Ž. Ž. Ruso idėjomis. Viena svarbiausių turtinės nelygybės sumažinimas.
4. Absoliutizmo priešininkai: sankuilotai, valstiečiai, didelė dalis bajorijos.
Turtingosios buržuazijos priešininkai buvo dvasininkija, nes iš jos buvo atimtos žemės valdos, katalikų bažnyčia taip pat nebuvo patenkinta turtingosios buržuazijos valdymu, nes valdžia varžė jos savarankiškumą. Jakobinų priešininkai – žirondistai. Vėliau prekybininkai bei valstiečiai.
5. Kaip matyti, absoliutizmo priešininkų buvo daug, todėl karalius faktiškai buvo vienas. Vėliau karalius Liudvikas XVI, didelė dalis bajorų ir dvasininkų buvo nepatenkinti turtingosios buržuazijos valdymu ir revoliucija. Jakobinai pražþioje turėjo nemažai šalininkų, bet vėliau jėgų santykis pasikeitė, nes valstiečiai ir prekybininkai kėlė nepasitenkinimą jų vedama politika ir vykdomu teroru.
Eiga:
1789 m. liepos 14 d. užimta Bastilijos tvirtovė, valstiečiai plėšė vienuolynus, bajorų pilis.
Absoliutizmas žlugo.
1791 m. rugsėjo mėn. priimta Prancūzijos konstitucija.
1792 m. rugpjūtį Paryžiaus sankiulotai sukilo ir nuvertė karalių. Konstitucinė monarchija
žlugo, 1791 m. konstitucija nustojo veikusi.
1792 m. Prancūzija paskelbta respublika.
1793 m. pavasarį Vandėjos departamente prasidėjo valstiečių sukilimas.
1793 m. birželio pradžioje buvo apsuptas konventas, žirodistai buvo priversti pasišalinti.
Valdžia atiteko jakobinams, o konventas patvirtino respublikos konstituciją.
1794 m. liepos 9 d. – Termidoro perversmas. Valdžia atitenka nuosaikiesiems respublikonams.
1795-1799 m. Direktorijos valdymas.
Platesnis revoliucijos eigos aptarimas:
PIRMASIS REVOLIUCIJOS LAIKOTARPIS 1789 m. liepa – 1792 m. rugpjūtis
Generaliniai luomai susirinko 1789 m. gegužės pradžioje.
Liudvikas XVI tikėjosi, kad deputatai tarsis tik dėl finansų padėties pagerinimo, tačiau jie iškart ėmė svarstyti visos valstybės santvarkos pasikeitimą.
Ir bužuazija, ir dauguma priviligijuotų deputatų siekė panaikinti absoliutizmą. Bajorija buvo prisijungusi eiti kartu su buržuazija vardan “laisvės”, bet nesutiko su “lygybe”, luominių skirtumų, bei feodalinių privilegijų naikinimu. Tarp bajorijos, buržuazijos ir liaudies būta prieštaravimų, tačiau absoliutizmas negalėjo remtis nei viena iš tų jėgų. Generaliniai luomai pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, kurio uždavinys – parengti konstituciją. Neryžtingos Liudviko XVI pastangos jėga priversti Stegiamąjį susirinkimą paklusti sukėlė gaivališką sukilimą Paryžiuje.
Liepos 14 d. sukilėliai užėmė karališkąjį kalėjimą – Bastilijos tvirtovę. Liaudis sukilo daugelyje Prancuzijos miestų. Juose buvo atkuriama absoliutizmo panaikinta savivalda. Labai platų užmojį įgavo bruzdėjimai kaime. Valstiečiai siekė nusikratyti feodalinių prievolių ir
tapti žemės sąvininkais. Atkurta Paryžiaus savivalda ir nacionalinė gvardija.
Po liepos 14 d. absoliutizmas nustojo egzistavęs. Aukščiausioji valdžia priklausė Steigiamajam susirinkimui. 1789 m. rugpjūčio mėn. Deputatų dauguma balsavo už luomų skirtumų ir kai kurių feodalinių skirtumų panaikinimą. Buvo priimta ir žmogaus ir piliečio teisių deklaracija.
Jos 1 punktas skelbė, kad visi žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai. Deklaracija skelbė žodžio, spaudos, religijos laisvę, tolygų mokesčių paskirstymą visiems piliečiams pagal turto dydį.
1761 m. rugsėjo mėn. po ilgų svarstymų buvo priimta Prancuzijos konstitucija. Valdžia buvo suskirstyta į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teismų. Vykdomoji valdžia priklausė karaliui ir jo paskirtiesiems ministrams, o įstatymų leidžiamąją rinko vyrai sulaukę 25 metų. Apkarpyta bažnytinė žemė.