Susilpnėjus tolitariniam režimui 1955-1959 m., Lietuvoje vėl sustiprėjo antisovietinis sąjūdis. Jam turėjo įtakos ir 1955-1956 m. įvykiai Lenkijoje ir Vengrijoje. Pirmą kartą po rezistencijos nuslopinimo atvira politinio protesto akcija Lietuvoje įvyko 1955 11 02 Kaune. 1955-1958 m. Valstybės saugumo komitetas (KGB) išaiškino nelegalią organizaciją, kurių veikloje dalyvavo 303 žmonės, daugiausiai jaunimas.
Pasipriešinimo sąjūdžio susiformavimas totalitarinėje sovietinėje sistemoje yra unikalus reiškinys. Lietuvoje pasipriešinimas niekada nebuvo visai išnykęs. Ginkluotajai rezistencijai išsekus, Lietuvoje ėmė ryškėti nauja pasipriešinimo forma, daugelio autorių vadinama pasyviosios rezistencijos vardu. Tai gan painus terminas, kuris gali būti vartojamas keliomis prasmėmis. Plačiąja prasme ši sąvoka apima įvairiose visuomenės sferose pasireiškusias visas opozicinės veiklos formas, įvairias antisovietinių, nonkonformistinių nuotaikų raiškas. Siauresnė, tiesioginė pasyviosios rezistencijos reikšmė galėtų būti susijusi, pavyzdžiui, su kultūros inteligentijoje vyravusiomis nonkonformizmo nuostatomis, skatinusiomis netarnauti sistemai, pasyviai (tikrąja žodžio prasme) priešintis jai, vengti bet kokio kolaboravimo.
Tyrinėjant neginkluotąjį pasipriešinimą sovietiniam režimui galima išskirti du jo etapus. Pirmasis apimtų šeštąjį dešimtmetį – septintojo dešimtmečio vidurį, N. Chruščiovo „atšilimo“ laikotarpį, antrasis – septintojo dešimtmečio pabaigą – aštuntąjį dešimtmetį, sąstingio periodą. Toks skirstymas nulemtas Sovietų Sąjungos vidaus politikos, tarptautinės situacijos pokyčių, sukėlusių ir stimuliavusių tam tikrų išskirtinių, palyginus su ankstesniu laikotarpiu, bruožų atsiradimą rezistencinėje veikloje bei turėjusių įtakos pasipriešinimo sąjūdžio genezei.
Vienas iš svarbiausių uždavinių, kuriuos sovietinė valdžia sau buvo užsibrėžusi – tai izoliuoti visuomenę, išdraskyti ją, sunaikinti ryšį tarp žmonių. Negalima laisvai bendrauti. Nes kai susirenka trys žmonės, kiekvienas žino, kad vienas iš jų gali būti agentas ir pranešti apie tą pokalbį, kuris vyko. Vadinasi, geriau nieko nežinoti, su niekuo nekalbėti, niekur neiti. Buvo baimės, prievartos, saugojimosi, nieko nežinojimo situacija. Žmonėms buvo svarbiausia užsibrėžti ne tikslą, bet nuolatos atsiminti, kad turi saugotis. Buvo gyvenimas nuolatinio pažeminimo būklėje. Po Stalino mirties buvo didžiulis palengvėjimas. Tas palengvėjimas galbūt dirbtinis. Gal ne tiek dirbtinis, greičiau įsivaizduojamas. Nes žmonės vis dėlto nežinojo nieko, kas vyksta. Buvo vienintelė propaganda, vienintelis informacijos šaltinis – oficialusis radijas. Žmonės be kokių nors pastangų negalėjo žinoti, kas iš tikrųjų vyksta. Niekas nieko nežinojo ir apie disidentinį judėjimą, apie jo pradžią. Žmonės gyveno iškreiptos informacijos pasaulyje ir turėjo visai iškreiptą vaizdą. Turėjo visą laiką taikytis prie valdžios primestų sąlygų. Žmonės buvo izoliuoti. Kalbėdavosi tarpusavy, bet nenuoširdžiai. Buvo vengiamos bet kokia tema, kuri bent kiek būtų politinė. Ypač jei turėdavo giminaičių Sibire. Istorijos institute, darbo kambariuose po grindimis buvo įtaisyta klausimos aparatūra. Nuo to laiko viskas, kas ten buvo klabama, buvo užrašoma ir patikrinama. Iki tokio laipsnio viskas buvo prižiūrima.
Sovietinė sistema buvo be galo susmuikuota. Nulietuvinimo planai buvo smulkmeniškai parengti ir labai metodiškai vykdomi. Buvo pradėta generalinė rusifikacija. Siekta išstumti nacionalines kalbas iš visur, iš kur įmanoma. Visi buvo įpareigoti siekti, kad kuo daugiau radijo ir televizijoslaidų būtų rusų kalba, kuo mažiau – nacionalinėmis kalbomis.
Sąlyginai buvo tam tikra gerovė. Gyvenimas užtikrintas, nereikėjo galvoti, kur gausi darbą gausi baigęs tuos penkis studijų universitete kursus. Gavai paskyrimą, atbudavai trejus metus, gali paskui eiti, kur nori, grįžti į Vilnių ar dirbti kaime. Gausi visuomet bendrabutį, po kiek laiko butą nemokamai. Buvo sudarytos tokios sąlygos, kuriomis labai lengva nebesirūpinti kitais dalykais.