TURINYS:
1. Įvadas………………………………………………………………………..2
2. Seniausieji laikai – Nara epochos pradžia………………………………3
3. Nara epocha…………………………………………………………………4
4. Heian laikotarpis……………………………………………………………4
5. Kamakura laikotarpis………………………………………………………5
6. Ašikaga siogunatas…………………………………………………………7
7. Tokugavos era………………………………………………………………9
8. Meidzi era…………………………………………………………………..10
9. Praeitas amžius……………………………………………………………11
10. Išvada……………………………………………………………………..13
11. Naudota literatūra……………………………………………………….14
Japonijos istorija
Seniausieji laikai – Nara epochos pradžia (2500 m.pr.m.e. – 710 m.)
Japonų salose žmonės apsigyveno apie antrą – trečią tūkstantmetį prieš mūsų erą. Manoma, kad pirmieji gyventojai buvo Ainu tauta – baltosios rasės juodaplaukiai žmonės, šiandien gyvenantys Hokaido salos šiaurėje, Sachaline ir Kurilų salose. Kiek vėliau iš Korėjos pusiasalio į Kiusiu salą bei iš Pietryčių Azijos į Ryukyu salas atsikraustė užkariautojai. Šiuolaikiniai kalbos tyrimai patvirtina šią hipotezę – japonų kalboje yra tiek korėjiečių, tiek Malaizijos – Indonezijos kalbų pradmenų. Užkariautojai aršiai kovojo su Ainų tauta ir pamažu stūmė juos į šiaurę.
Pirmasis legendinis užkariautojų vadas Kamu Yamato Ivare Hiko jūros keliu pasiekė šiandieninio Osakos miesto teritoriją ir Yodo upe pasiekė Kioto pietuose esančias žemes – Yamato, Japonijos širdį. Manoma, kad pirmoji Japonijos sostinė buvo įkurta 660 m.prieš m.e. Yamato provincijoje.
Pirmą – ketvirtą mūsų eros amžiais Japonija palaikė glaudžius ryšius su Korėja. Korėjos pusiasalyje tarpusavy kovojo trys karalystės – Gokurye, Pakche ir Silla. Glaudžiausi Japonijos ryšiai buvo su Pakche, kuriai Japonija padėdavo kovose/kovoti su kaimynais. Taip Korėja tapo tiltu, kuriuo į Japoniją skverbėsi stiprėjančios kinų valstybės kultūra ir budizmas. 538 – 552 metais Pakche pasiuntiniai padovanojo japonams auksuotą Budos statulėlę ir sakralinių tekstų rinkinį. Naujoji religija sudomino ir pritraukė daug pasekėjų.
Konservatyviųjų pasipriešinimą palaužė Soga šeima. Garsus jos atstovas – Taiši Šotoku (573-621 m.), geriau žinomas kaip princas (kunigaikštis) Šotoku. Jis laikomas daugelio kovos menų pradininku.
Šotoku buvo pirmojo septyniolikos Japonijos kodekso straipsnių autorius, mokslininkas, meno mecenatas ir apsukrus politikas. 607 m. jis nusiuntė Japonijos pasiuntinius į Kiniją, iš kur /šie parvežė vertingų žinių apie aukštą Vidurio valstybės, vadovaujamos Sui dinastijos, o nuo 618 m. – Tang dinastijos, lygį ir civilizacijos suklestėjimą.
Mirus princui Šotoku, jo šeimos įtaka sumenko, tačiau sustiprėjo Fudzivara giminės įtaka. Jos varomoji jėga – Katamori – kinų
pavyzdžiu energingai diegė stiprios, vienos giminės kontroliuojamos centrinės valdžios elementus.
Nara epocha (710–778 m.)
710 metais Japonijos valdovai įsikūrė pirmojoje pastovioje sostinėje – Nara mieste, pastatytame tuometinės Kinijos sostinės Chang-an pavyzdžiu. Imperatoriaus valdžia darėsi vis simboliškesnė:jis karaliavo, bet nevaldė. Faktiškai valstybę valdė Fudzivara giminė, primesdama valdovams žmonas ir patarėjus iš savo giminės.
Tuo tarpu japonų valstybės teritorija smarkiai išsiplėtė: Ainų tauta buvo stumiama vis toliau į šiaurę. Didžioji karo našta teko pasienio feodalams – kariaudami jie vis stiprėjo. Tačiau tai silpnino Fudzivara klano, iš aukšto vertinusio „laukinį“ riterių amatą, įtaką.
Stiprėjo ir budistų šventikų pozicijos. Apie 740 metus didelę įtaką imperatoriui turėjo vienuolis Gembo, o kiek vėliau – Dokyo, kurie patys tapo faktiškais valdovais, palenkę savo pusėn rūmų aplinką arba oficialiuosius valdovus. Dokyo sugebėjo įvykdyti perversmą ir užimti valdovo sostą, bet jam nepavyko ilgai išsilaikyti soste ir 769 metais jis buvo ištremtas iš šalies.
Esmine jo nesėkmės priežastimi galėjo būti Japonijai būdingas reiškinys – imperatoriaus politinė valdžia galėjo būti silpna, bet jis būdavo garbinamas kaip Dievo
vietininkas žemėje. Didelę reikšmę Japonijos raidai turėjo klanų galybės augimas ir konfliktai tarp pasaulietinės valdžios ir vienuolių. Tokių konfliktų priežasčių reikėtų ieškoti tų laikų ekonominiuose santykiuose.
Norėdamas atsikratyti vienuolių įtakos, imperatorius 784 metais valdžią perkelia į sostinę Nagaoka, o dar po dešimties metų – 794 m. – į šiandieninio Kioto teritoriją.
Heian laikotarpis (784–1184 m.)
(Pastaba: šis laikotarpis pavadintas naujosios sostinės vardu Heian – Taikos rūmai; toje teritorijoje šiandien įsikūręs Kioto miestas)
Fudzivarų giminė didžiausią įtaką turėjo vienuoliktame amžiuje. Ši įtaka kiek susilpnėdavo tik atsiradus savarankiškesniam ir energingesniam imperatoriui (pvz. Kammu – 782–805 metais) arba garsiems didikams, pvz., Sugavara Mičizane, devintojo amžiaus pabaigoje. Didžiai vertinami imperatoriaus Širakava nuopelnai – jis 1086-aisiais metais atsisakė sosto, kas sudarė galimybes iki pat 1129-ųjų metų energingiau valdyti savo įpėdinius vienuolyne.
Budistų vienuolynai jau Nara laikotarpiu suvaidino itin svarbų vaidmenį Japonijos politinėje ir ekonominėje raidoje, o Heian laikotarpiu tapo ir stipria militaristine grupuote.
Tų laikų vienuolynai labiau panašėjo į tvirtoves, kuriose knibždėte knibždėjo įvairaus plauko perėjūnų, vienuolio abitą nešiojančių tik tam, kad lengviau būtų paslėpti kariniams žygiams skirtą ginklą. Vienuolynai kariavo tarpusavyje palaikydami įvairių politinių grupuočių puses, tuo sukeldami grėsmę taikai valstybėje.
Reikia pastebėti, kad vienuolių įtaka neapsiribojo tik „pogrindiniu“ šalies imperatoriaus valdymu, bet buvo ir mafijozinė slapto žudymo organizacija, o kartais ir atvira karine jėga.
Tuo tarpu vietiniai feodalai išugdė galingą gerai apmokytų karių ir puikių karvedžių armiją. Šie kariūnai buvo ištikimi savo feodalo pavaldiniai, gyveno asketiškai, vadovaudamiesi pagrindiniu, nors dar nerašytu kodeksu – Bushi-do (kario kelias).
Sustiprėjo Taira ir Minamoto giminių įtaka. Minamoto giminės atstovas Gendzi (taip kinietiškai skaitoma jo vardą reiškianti ideograma) išgarsėjo kaip kovos menų žinovas.
Kamakura laikotarpis (1185–1333 m.)
Stiprėjanti konkurencija tarp Taira ir Minamoto klanų labai greitai peraugo į karą. Iš pradžių, 1159 m., Taira giminė, po keleto kovų, pasibaigusių lemiamomis kautynėmis, sumušė priešininkus ir be gailesčio visus išžudė. Didžiausi nuopelnai priskiriami žymiam strategui, tačiau labai kląstingam Kiyomori Taira (1118–1181m.). Po niokojimo išliko tik keli žymūs vadai, tarp jų garsieji broliai Minamoto Yoritomo ir Yoshitsune. Remiami Fudzivara šeimos, jie pradėjo politinę, o kiek vėliau, remiami Hodžio šeimos vado Tokimasa, ir ginkluotą kovą.
1181 m., po Kiyomori mirties, Taira šeima neteko iškilaus stratego. Minamoto klanas išvijo Taira šeimą iš Kioto, o 1185 m. garsiose jūros – sausumos kautynėse prie Dan-no-ura (1185 m. balandžio 25 d.), galutinai su jais susidorojo. Nugalėtojai atsirevanšavo Tairų šeimai tokiomis pat žiauriomis represijomis, kaip su jais buvo susidorojęs Kiyomori Taira.