Įžanga
Per visą civilizacijos istoriją, miestų dydis, forma ir planinė struktūra
buvo sąlygojama žmogaus noro apsaugoti save ir savo nuosavybę įvairiais
įtvirtinimais. Kiekvienas naujas žingsnis ginklų technologijoje, auganti
ginklų įvairovė ir galia griaudavo pasenusias gynybos sistemas, o tai
sąlygojo naujos gynybos taktikos ir metodų vystymąsi. Sienų, bokštų, vartų
išdėstymas ir konstrukcija, sąlygojama besivystančių apgulties metodų
įvairovės ir nuolat augančios ginklų jėgos, nuolat keitėsi, tobulėjo.
Urbanistikos istorijoje nėra daug pavyzdžių iliustruojančių laisvą miestų
augimą ir vystymąsi nevaržomą karinių įtvirtinimų sistemos. Nors pagrindinė
įtvirtinimų funkcija buvo skirta miesto gynybai, tačiau tai turėjo
neišvengiamą šalutinį poveikį miesto augimui ir gyvenimui.
Fortifikaciniai įtvirtinimai formavo miesto struktūrą, ribojo miesto
netvarkingą augimą, vėliau dažnai varžė, vėlino ir net stabdė jo vystymąsi.
Iš kitos pusės formavo savitą siluetą dominuojantį kraštovaizdyje ir
suteikė jam individualumo, išskirtinumo. Galingi fortifikaciniai
įtvirtinimai buvo miestiečių pasididžiavimo objektas, miesto gerovės ir
galios ženklas, miesto simbolis.
Nors XIX amžiaus antroje pusėje nauja gynybos sistema susidedanti iš
įtvirtinimų grandinės išstūmė netekusias prasmės senąsias gynybines sienas,
įtaka miesto urbanistiniam kraštovaizdžiui nesumažėjo, bet, atvirkščiai,
įgavo žymiai platesnį poveikį ne tik tolesnei miesto, bet ir priemiesčių
raidai, miesto ir apylinkių kraštovaizdžiui.
Daugiau nei trečdalį amžiaus statytos, nežiūrint visų sudėtų vilčių ir
milžiniškų išlaidų, savo funkcijos imperijos gynyboje neįvykdžiusios, Kauno
tvirtovės palikimas – ne vien fortai ir baterijos. Tvirtovės praeitį mena
per 300 pastatų atstovaujančių visiems gynybinių objektų tipams:
griūvantys, nesugriūvantys fortai, baterijos, įtvirtinimų linijos,
sprogmenų sandėliai, slėptuvės, atsparos punktai, stacionarūs ugnies
taškai, apkasų juostos, administraciniai pastatai, kareivinės, amunicijos,
maisto, pašarų sandėliai, inžinierinės dirbtuvės, karinė geležinkelio
stotis, geležinkelio trasos, karinių kelių tinklas, malūnas, elevatorius ir
t.t.. Visi išlikę tvirtovės objektai liudija kaip toli buvo pažengusi
karinė inžinerija ir statybos galimybės, nusausinimo ir vėdinimo įranga.
Kauno tvirtovės gynybiniai įtvirtinimai dar ir šiandien stebina ne tik
unikaliais inžinieriniais požeminių statinių planiniais ir konstrukciniais
sprendimais, drenažo ir vėdinimo sistema, bet ir fenomenaliais
kraštovaizdžio pertvarkymo mąstais. Trečdalį amžiaus (1882-1915) Kauno
gyvenimą dalinai lėmė karinės tvirtovės taisyklės ir poreikiai, dideli
plotai miesto apylinkėse buvo pertvarkyti ir pritaikyti tvirtovės
reikalams. Tai paliko antspaudą visam Kauno miestui, jo planinės, tūrinės,
erdvinės kompozicijos susiformavimui, iš vienos pusės apribojo miesto
aukštingumą, iš kitos pusės iš dalies apsaugojo miestą nuo grandiozinių
projektinių planų, kurie ypač buvo netinkami savito ir sudėtingo reljefo
teritorijose, sąlygojo savaimingą ir kartais nelabai patogų, tačiau savitą,
derantį prie plinkos miesto suplanavimą.
Kauno tvirtovės įvairios paskirties pastatų kompleksai buvo statomi
planingai, naudojant paprasčiausią stačiakampio plano kompoziciją, tačiau
miesto atžvilgiu augantys kariniai miesteliai, ūkinių pastatų kompleksai
buvostatomi stichiškai, atsižvelgiant į tvirtovės, bet ne į miesto
poreikius. Tvirtovės pastatų kompleksai, suformavę iš pažiūros tvarkingus
karinius miestelius, prie planingo priemiesčių vystymo beveik arba visiškai
neprisidėjo tačiau stipriai veikė Kauno priemiesčių – Panemunės, Šančių,
Fredos tūrinės-erdvinės struktūros susiformavimą. Jų kraštovaizdį ir dabar
didžia dalimi formuoja „plytų“ stiliui atstovaujantys pastatų kompleksai,
buvę tvirtovės sistemos keliai sąlygojo minėtų priemiesčių planinę
struktūrą. Išaugę tvirtovės administraciniai pastatai ypatingai neišsiskyrė
iš bendro miesto architektūrinio konteksto, nepapildė miesto kraštovaizdžio
naujais išsiskiriančiais architektūriniais ansambliais ir toliau formavo
miesto centro istorizmo stilių. Tapę svarbiais akcentais miesto tūrinėje ir
erdvinėje kompozicijoje, savo pompastiškumu pakėlė miesto reprezentacinę
reikšmę, formavo XIX amžiaus Naujamiesčio siluetą, tačiau miesto planinės
struktūros neįtakojo. Savo tūriu ir nebūdingomis miestui bizantinėmis
formomis erdvėje dominuojantis Įgulos soboras, pastatytas vienoje iš
pagrindinių Naujamiesčio aikščių, išlieka svarbiu akcentu visose miesto
panoramose. Specialiai tvirtovės reikmėms pastatytos cerkvės Šančiuose ir
Fredoje, savo laikmečiu buvusios svarbiais kraštovaizdžio akcentais,
neišliko (Šančių cerkvė) arba atsiskleidžia tik uždaroje aplinkoje, ir yra
avarinės būklės (Fredos cerkvė). Strateginę
reikšmę turėję kariniai keliai,
jungiantys svarbiausius tvirtovės objektus, laikui bėgant tapo
pagrindiniais miesto keliais, magistralėmis. Jie diktavo ir naujų kelių
atsiradimą, o taip pat pradžioje savaimingą, vėliau planingą miesto
plėtimąsi viena ar kita kryptimi. Išsamiai išanalizavus karinių kelių
tinklo gausias liekanas ir jų svarbą, galima teigti, jog nepaisant
teritorijų funkcinio panaudojimo paskirstymo, radikalių gatvių tinklo
planavimo elementų atsiradimo, gatvių tinklo geometrizavimo, ištiesinimo,
nedominuoja. Nuo aukštų šlaitų ir kalvų atsiveria platus vaizdas apimantis
gretimas kalvas, šlaitus, upės vingius, lygumas, miesto panoramas,
turtingas kraštovaizdžio vizualines erdves. Nors fortai ir baterijos miesto
ir priemiesčių silueto neformuoja, miesto panoramoje aktyvaus poveikio
kraštovaizdžiui ir tiesioginio ryšio su upių vagomis neturi (išskyrus
Linkuvos įtvirtinimą, kai kurias baterijas), dirbtinai suformuoti
specifiniai pylimai ir grioviai, formuodami kalvotą reljefą, įsijungia į
žaliuojantį upių šlaitų ir slėnių landšaftą kaip vertingi kraštovaizdžio
akcentai.
Po I Pasaulinio karo netekę strateginės reikšmės fortai ilgą laiką stovėjo
tušti, vėliau tarnavo atsikuriančiai Lietuvos Respublikos kariuomenei,
naudojami įvairiems visuomeniniams tikslams: įrengti butai varguomenei,
įsteigtos dirbtuvės, įkurtas valstybinis archyvas, kalėjimas. II Pasaulinio
karo metais dalis fortų tapo kalėjimais ir mirties stovyklomis. Sovietmečiu
daugelyje fortų buvo įsteigtos karinės bazės. Buvusiuose Kauno tvirtovės
kariniuose miesteliuose (Panemunėje, Fredoje, Šančiuose) įsikūrė Sovietų
armijos kariniai miesteliai. Išsikrausčius tarybinei armijai visos karinės
bazės fortuose buvo panaikintos (išskyrus IV, VII fortą), dauguma tvirtovės
statinių atiteko miesto savivaldai kitaip tariant liko be šeimininko.
Didžiausia Rytų Europos XIXa. Tvirtovė, patrauklus turizmo objektas netapo
miestiečių pasididžiavimo objektu, miesto gerovės ir galios ženklu, miesto
simboliu, yra beatodairiškai griaunama, yra daugelio problemų šaltiniu.
Dabar apie apgailėtiną tvirtovės objektų situaciją kalba tiek
architektūros, paveldo specialistai, miesto valdžia tiek miesto gyventojai
ir svečiai. Ar išliks Kauno tvirtovė, priklausys ne nuo apsaugos griežtumo,
bet nuo požiūrio į istorines vertybes, tinkamo funkcinio panaudojimo…
Kauno Fortu istorija
Nuo senų senovės Kauną ir jo apylinkes supo piliakalnių grandinės su
medinėmis, vėliau mūrinėmis pilimis, apsauginės gynybinės sienos ir kiti
fortifikaciniai įtvirtinimai. Miestą valdė ir įtvirtinimus statė lietuviai,
vokiečiai, švedai, prancūzai, rusai. 1873 metais caro Aleksandro II
sprendimu buvo nutarta stiprinant vakarinę Rusijos sieną, Kauną paversti
strateginės reikšmės I klasės tvirtove. Nemunas, atsižvelgiant į tuometinį
karinės technikos lygį, sudarė patogią gamtinę gynybinę liniją: raižytas
reljefas su upių ir upelių slėniais, giliomis griovomis, tarp jų esančiomis
aukštumomis, iš kurių plačiai matomos aplinkinės teritorijos. Potvarkis
statyti Kauno tvirtovę buvo pasirašytas 1879 VII 7 d. Pagal patvirtintą
projektą Kaunas buvo apjuostas centrinių, žvaigždine linija išdėstytų,
gynybinių įtvirtinimų, 7 fortų (maždaug 2-2,5 km atstumu) ir 9 baterijų
žiedu. Netrukus pradėti statyti kariniai miesteliai, laboratorijos, karinės
dirbtuvės, karinė geležinkelio stotis, sandėliai ginklams laikyti, prie
pagrindinių kelių į miestą statomi metaliniai vartai, įvairūs įtvirtinimai.
1889 metais sparčiai pradedamas statyti pirminiame tvirtovės projekte
nenumatytas visiškai naujos konstrukcijos Linkuvos (VIII) fortas. 1891
metais Kauno tvirtovės komendanto pranešimu inžinieriniu gynybiniu požiūriu
visi fortai ir artilerijos baterijos buvo baigti, išskyrus vėliau pradėtą
Linkuvos įtvirtinimą (VIII fortą).. Per nepilną 10 metų laikotarpį
tvirtovės statybos reikalams išleista 11mln. rublių, tvirtovės teritorijoje
buvo pastatyti 195 mūriniai ir 253 mediniai karinės paskirties pastatai.
1888-1891 miesto centre (Naujamiestyje) dabartinėse Gedimino, Kęstučio, K.
Donelaičio gatvėse iškyla ištisas kompleksas administracinių tvirtovės
pastatų. 1891-95 metais buvo pastatytas Kauno Įgulos soboras, tapęs
idėjiniu Kauno tvirtovės akcentu. Kauno Naujamiestyje įsikūrus
svarbiausioms tvirtovės įstaigoms ir pastačius soborą, faktiškai buvo
užbaigtas formuoti naujas Kauno, kaip karinės tvirtovės miesto, centras.
Kauno priemiesčiuose ypač išsiplėtė kareivinių, sandėlių ir kitų karinio
ūkio objektų statyba. 1886-1896 metais išaugo Šančių karinis miestelis,
pastatyta speciali kariuomenės cerkvė, Aukštuosiuose Šančiuose įkurtos
karių kapinės. Fredos priemiestyje Godlevskio dvaro (Fredos dvaro) rūmuose
ir kituose pastatuose įsikūrė tvirtovės artilerijos valdybos ir kitos
karinės įstaigos, įrengti dideli artilerijos sandėliai,
stambios karinės
inžinerijos dirbtuvės, specialiai įgulai pastatyta nauja stačiatikių
cerkvė, pastatytas kareivinių kompleksas. 1895-1899 metais tvirtovės
nusavintame Panemunės priemiestyje išaugo dar vienas karinis miestelis.
Nemažai kareivinių ir įvairių karinių sandėlių buvo pastatyta Žaliakalnyje
ir Vilijampolėje.
XIX a. pabaigoje, pagal modernius projektus, Kaunas turėjo tapti viena
naujausių ir didžiausių pirmos klasės Carinės Rusijos tvirtovių (1896m. iš
25 Rusijos imperijos teritorijoje pastatytų karinių tvirtovių, pirmos
klasės tvirtovėms priklausė tik Vašuvos, Novogeorgijevsko (ties Bugo intaku
į Vyslą), Bresto (Brest-Litovsko) ir moderniausia Kauno tvirtovė). Tačiau
statybos tempai neprilygo karinės technikos tobulėjimo tempams, “seno
greičiau nei buvo statoma”. Vos tik baigus tvirtovės statybos darbus, buvo
nuspręsta tvirtovę žymiai patobulinti, iš dalies rekonstruoti seniau
pastatytus fortus bei įtvirtinimus. Tarp Nemuno ir Neries upių statomas
gynybinis įtvirtinimas (1893-1905m.). Aplink visą centrinio gynybinio
pylimo žiedą pastatyta trijų eilių metalinė tvora (1889-1904).
1911 metais buvo paruoštas, o 1912 metais patvirtintas naujas grandiozinis