1572 m. liepos 7 d. Palenkėje, Knišine, mirė Žygimantas Augustas, paskutinysis Gediminaičių dinastijos atstovas. Valdovas buvo bevaikis. Taip baigėsi Gediminaičių dinastijos valdymas, kurį apie 1286 m. pradėjo Lietuvos didysis kunigaikštis Butegeidis. Liko tik netekėjusi jau nebejauna didžiojo kunigaikščio sesuo Ona ir tolimų giminaičių.
Naują valdovą pagal unijos aktą reikėjo išrinkti bendrame seime. Ligi tol Lietuvos didysis kunigaikštis nebuvo renkamas. Jeigu būdavo keli pretendentai į sostą, lemdavo Ponų tarybos pripažinimas, vadinamas išrinkimu.
Pagal Unijos aktą išrinktasis karalius neturėjo būti atskirai renkamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Akte taip pat nebuvo numatyta, kas valdo jungtinę valstybę, kada karaliaus nėra. 1573 m. Varšuvoje buvo sušauktas konvokacinis (priešrinkiminis) seimas, kuriame nugalėjo katalikai: interregnu buvo pripažintas Gniezno arkivyskupas Uchanskis, o ne Mažosios Lenkijos siūlytasis reformatas maršalka Firlėjus. Karalius turėjo būti renkamas tarp Varšuvos miesto ir Volos kaimo esančiame lauke; jį rinko visi bajorai, pasidaliję vaivadijomis.
Seime dalyvavę pravoslavai ir reformatai nesipriešino ir pripažino katalikų arkivyskupą interregnu, tačiau jie labai susirūpino savo teisių išsaugojimu. Seimo metu jie parengė specialų disidentinį aktą, kuriame buvo reikalaujama garantuoti tikybos laisvę ir paskelbti, kad dėl tikėjimo niekas nebus persekiojamas (kad nepasikartotų Šv. Baltramiejaus naktis 1572 m. rugpjūčio 24 d. Paryžiuje). Aktą, pavadintą konfederaciniu, disidentai pateikė tvirtinti seimui. Visi seimo dalyviai pasauliečiai disidentinį aktą patvirtino, nepatvirtino jo tik senatoriai vyskupai (išskyrus vieną).