Ekonominė Lietuvos padėtis 1926 – 1940 m.
1929 – 1938 m. ekonominį gyvenimą vairavo premjeras J. Tūbelis.
Žemės reforma užtruko visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį. Iki 1938 m. daugiau kaip pusė Lietuvos ūkių buvo viensėdžiuose. Vyravo smulkūs ir vidutiniai ūkiai. Jie buvo didelio pajėgumo – greitai atsikūrė be didesnės valdžios paramos. Smetona retkarčiais lankydavo gerus, stiprius ūkius. Organizuotos žemės ūkio parodos.
Sparčiai formavosi naujos žemės ūkio šakos: pieno, bekoninių kiaulių, cukrinių runkelių, pašarinių žolių, sėklų. Pastatytos selekcijos stotys, trys dideli cukraus fabrikai, penkios skerdyklos, linų perdirbimo įmonės, įsteigta daug kooperatyvų. Derlingumas padidėjo nuo 9 cnt. iš ha (1909 – 1919 m.) iki 12 cnt. (1935 – 1939) – aplenkta Lenkija, Sov. Sąjunga, Rumunija.
Šalis mažai vartojo cukraus, vaisių ir daržovių.
Lietuva prieš II pasaulinį karą teikė pasaulio rinkoje:
7 % kiaulienos 3 % bekonų
5 % linų pluošto 3 % sviesto
1938 m. gyvulininkystės produktai sudarė 60 % viso eksporto.
J. Tūbelis buvo kooperacinio judėjimo propaguotojos. Žemės ūkio tvarkymu paslauga rūpinosi žemės ūkio Akademija, žemės ūkio rūmai. Rūmai laikė mokyklas ūkininkams, organizavo kursus, jaunųjų ūkininkų ratelius. Rūmų agronomai, sodininkai lankydavo ūkininkus ir juos konsultuodavo. Buvo organizuojamos žemės ūkio ir gyvulių parodos.
Žemės ūkio rūmai laikė žemės ūkio mašinų punktus, javų valymo punktus, lauko bandymų ūkius. Rūmai globojo įvairias žemės ūkio draugijas, leido žurnalus, laikraščius, mokslinį veikalą – Žemės ūkio vadovas.
Žemės bankas ūkininkams teikė ilgalaikes paskolas.
Tarp pasaulinių karų ¾ gyventojų Lietuvoje vertėsi žemdirbyste.
Išaugintos žemės ūkio gėrybės buvo pigios, o geležis, trąšos, cementas, akmens anglis, benzinas, medvilnė – brangūs. Švediška arklinė šienapjovė kainavo ≈ 700 Lt., tiek kiek hektaras vidutinės žemės. Ūkininkai be mokesčių už žemę turėjo išmokėti savo broliams ir seserims po “dalį”, jei norėjo nedalinti ūkio. Be to valstiečiai turėjo prižiūrėti vieškelio atkarpą, jį žvyruoti nemokamai. Daug naujakurių bankrutavo, buvo išvaržyti už skolas. Kai kas emigruodavo į Pietų Ameriką, į JAV. Iš viso emigravo ≈ 20.000 gyventojų.
Padėtis pasunkėjo per didžiąją ekonominę krizę (Anglija atsisakė pirkti žąsis). Ypač nukentėjo Suvalkijos valstiečiai, kurie ūkio nepertvarkė gyvulininkystės pamatais, kadangi žemės čia derlingos. “Pieno centras” liko abejingas Suvalkijos bėdoms, padėjo tik gyvulius auginantiems ūkiams valstybės subsidijomis. Žemės bankas išsiuntinėjo skolininkams griežtus įspėjimus mokėti skolas ir grasino ūkius parduoti iš varžytinių. 1935 m. rugpjūtyje prasidėjo streikai: žemdirbiai nebevežė į turgavietes maisto produktų, blokavo kelius; į pienines nebevežė pieno, “Maistui” nepardavė bekonų, paukščių, “Lietūkiui” grudų. Nustojo mokėti mokesčius valstybei, bankams – palūkanas. Vyko mitingai. Rudeniop maištas nusilpo. Prasidėjo maištininkų teismai. Vyriausybė ėmėsi kai kurių nuolaidų: paleistas žemės ūkio ir vidaus reikalų ministras; paskelbtos žemės ūkio produktų supirkimo kainos, sumažintos kainos kai kuriai pramoninei produkcijai, palengvintos ūkininkų skolų mokėjimas. Vyriausybė nusprendė pravesti Seimo rinkimus.
Nežiūrint sunkumų, nepriklausoma šalis gyveno be skolų ir kokios nors didesnės pagalbos iš užsienio.
Niekas ūkininkui neįsakinėjo, ką sėti, kada pjauti, o tik pavyzdžiu rodė, patarinėjo.
Doras amatininkas, dirbdamas vienas, galėjo šeimą išlaikyti ir vaiką į mokslus išleisti.
Labai pasikeitė gyvenvietės. 1919 – 1939 kaimuose pastatyta ≈ 100 tūkst. trobų. Įrengiama daugiau pastatytų, geresnės konstrukcijos krosnys. Aplink sodybas veisiami sodai. Tačiau Lietuvos kaimas atsiliko nuo Latvijos ir Rytprūsių kaimų savo išvaizda: prastesnės sodybos, daugiausia šiaudiniai stogai, blogesni keliai.
Pramonė
1939 m. veikė 1441 įmonė, apie 15 tūkst. amatininkų dirbtuvių.
Svarbiausios šakos buvo maisto, odos, kailių, tekstilės, medžio, popieriaus, poligrafijos. Sukurta pramonė paremta vietine rinkliava.
Lyginant su 1913 m. gamyba nepriklausomybės laikais išaugo 4 kartus. Tai nebuvo daug, nes prieškarinė pramonė buvo silpna.