Senovės Egiptas.
18 a. pabaigoje, Napoleono žygio į Egiptą metu (1798 m.), prasidėjo sistemingi Egipto tyrinėjimai. Jų metu rastas garsusis “Rozetės akmuo” – pirmasis tekstas egiptiečių kalba. Beje, jis buvo su vertimu į graikų kalbą.
Egipto pavadinimas kilo iš žodžio “Aigiuptos” – taip graikai vadino Egipto miestą Memfį. O patys egiptiečiai savo sostinę vadino “Chikupta” dievo Pta garbei.
Egipto civilizacija yra pati seniausia.
Senovės Egipto istorijos chronologiją tiek pat sudėtinga apibrėžti, kiek ir kitų senovės Rytų valstybių. Tai paaiškinama tuo, kad senovės Rytuose nebuvo nustatytų laiko skaičiavimo sistemų. Egipte raetų skaičiavimas buvo atliekamas ir atnaujinamas pagal kiekvieno faraono valdymo metus.
Politinė Egipto raida
1. Seniausiosios Karalystės laikotarpis (3000-2800 m. pr. Kr.).
2. Senosios Karalystės laikotarpis (2800-2250 m. pr. Kr.).
3.Pirmosios Suirutės laikotarpis (2250-2050 m. pr. Kr.).
4. Viduriniosios Karalystės laikotarpis (2050-1750 m. pr. Kr.)
5.Antrosios Suirutės laikotarpis (1750-1580 m. pr. Kr.)
6. Naujosios Karalystės laikotarpis (1580-1085 m. pr. Kr.)
7. Nuosmukis
a) tarpusavyje besivaržančios kunigaikštystės (1085-715 m. pr. Kr.);
b) susivienijimas (715-525 m. pr. Kr.);
c) persų nukariavimas (525-332 m. pr. Kr.);
d) Aleksandro Makedoniečk) nukariavimas (332-30 m. pr. Kr.);
e) nuo 30 m. pr. Kr. Egiptas tapo Romos imperijos prpvincija.
Egipto civilizacija atsirado pasikeitus gamtos sąlygoms. Civilizacijos pradžią lėmė miestai. Egipto valstybė atsirado Šiaurės Rytų Afrikoje. Patys egiptiečiai savo tėvynę vadino ,,Kemet“ -,,Juodąja“, tuo pabrėždami žemės derlingumą.
Egiptiečių tautą sudarė afrikiečiai ir azijiečiai žemdirbiai, atsikėlę čia apie 5200 m. pr. Kr. Senovės egiptiečiai buvo vieninga tauta, kalbėjusi viena kalba, priklausiusia semitų-chamitų kalbų grupei.
Klajoklių ir medžiotojų gentys tapo sėsliais žemdirbiais ir gyvulių augintojais. Imamas dirbti Nilo slėnis. Susidarė sąlygos pirmykštei bendruomeninei santvarkai irti ir virsti ankstyvąja vergovine visuomene.
Turtinė nelygybė spartino perėjimą nuo gentinės santvarkos prie valstybės. Pradžioje susidarė keletas dešimčių nomų (smulkių valstybinių darinių). Kiekvienas iš jų – tai miestas su aplinkiniais kaimais bei laukais ir svarbiausiojo dievo šventykla.
Pradžioje susidarė dvi valstybės – Aukštutinis ir Žemutinis Egiptas (IV tūkst. pr. Kr. II p.). Apie 3000 m. pr. Kr. Aukštutinio Egipto karalius ^Menas pajungė Žemutinį Egiptą ir sukūrė vieningą valstybę su sostine Memfiu. Salies suvienijimas sudarė palankias sąlygas išplėsti ir patobulinti irigacijos sistemą. Žemės ūkis pasidarė kur kas našesnis.
Senosios Karalystės laikotarpiu karaliaus valdžia stiprėja ir įgauna despotijos pobūdį. Karalius niekada nemirdavęs, o tik susijungdavęs su savo dangiškuoju tėvu.
Tokia nepaprasta faraono galybė rėmėsi milžiniškais ištekliais, kurie buvo jo žinioje. Visa dirbama žemė nominaliai buvo jo nuosavybė. Iš gyventojų surenkami mokesčiai dažnai ėjo ne valstybės reikalams, o asmeniniams faraono poreikiams. Faraonas atliko 13 vaidmenų: tarpininko tarp tautos ir Dievo, kūrėjo, gydytojo, architekto, atpirkėjo (išpirkdavo iš nelaisvės savo tautiečius) ir t.t. Faraonas šalį valdė per gana sudėtingą biurokratinį aparatą, kuriam vadovavo aukščiausiasis valdininkas (viziris). Viziris kontroliavo valstybines įstaigas ir šventyklas, vadovavo nereguliariosios kariuomenės rinkimui ir buvo vyriausiasis teisėjas. Viziris skirdavo patarėjus, kurie vizituodavo vietos valdytojus, vadinamuosius nomarchus. Nomuose, be vietos valdytojo administracijos, valdė ir paties faraono paskirti inspektoriai, per kuriuos buvo kontroliuojami nomarcho skiriami valdininkai.
Visi egiptiečiai vyrai, vadovaujami vietos kariuomenės viršininko, tam tikrą laiką tarnaudavo kariuomenėje. Nomai savo ginkluotųjų pajėgų neturėjo.
Valdovų galybę, aukštą civilizacijos technikos lygj geriausiai apibūdina mo-numentalioji architektūra. Tai vienas svarbiausių civilizacijos požymių.