Turinys
Pratarmė 3
Šeima: 4
Mokslai 4
Veikla 5
Suvorino teatras 5
Petrozavodsko teatras 6
Kauno Valstybinis dramos teatras 7
Šiaulių dramos teatras 11
LTSR Valstybinis akademinis dramos teatras 11
Nuopelnai: 11
Paskutinieji gyvenimo metai: 12
Išvados 13
Naudota literatūra 14
Pratarmė
Boriso Dauguviečio gyvenimas – tai įvairiapusiška daugiametė dramaturgo, režisieriaus, aktoriaus ir pedagogo, teatro kritiko, publicisto, visuomenininko veikla. Tačiau šiame mano referate daugiau sužinosite apie šį žmogų, kaip apie režisierių, kuris Lietuvos teatrui davė neišsenkamą vertę. Sužinosite kokius jis vaidino vaidmenis, kokius pastatė spektaklius, galėsite išvysti keletą nuotraukų iš režisieriaus asmeninio bei teatrinio gyvenimo. Tikiuosi, kad perskaitę referatą suprasite, koks tai buvo žmogus, režisierius, aktorius.
Šeima:
Gimė 1885 m. gegužės 26 d. Biržų apskrityje, tarp Papilio ir Nemunėlio. Jo šeima buvo didelė ir triukšminga. Linksmai ir be rūpesčių augo Borisas su keturiomis seserimis senelio ūkyje. Abu Dauguviečio tėvai turėjo aukštąjį išsilavinimą. Motina (olandė) buvo baigusiPeterburgo Marijos institutą. Tais laikas moteris su aukštuoju išsilavinimu buvo retenybė. Tėvas – baigęs Peterburgo Universiteto teisės mokslų fakultetą. Tėvui rūpėjo vystyti savo vaikų gabumus iš pat mažens, duoti jiems išsimokslinimą. Šeimoje visi vaikai buvo „užsikrėtę” poezija. Taip pat ir Borisas. Meilę poezijai jis išsaugojo per visą savo gyvenimą. Literatūriniame B. Dauguviečio palikime yra nemaža vertingų eilėraščių. Mokėsi griežti violenčele. Iš tikro buvo sunku įspėti vienintėlio sūnaus polinkius. Dar vaikystėje jis stebino visus veržliu charakteriu, nesutramdomu temperamentu ir lakia fantazija. Nors šeimoje jis buvo trečiasis vaikas, tačiau visiems vadovaudavo, buvo iniciatorius įvairiausių vaikiškų išdaigų.
Dauguvietis su seserimis
Mokslai:
Mokėsi Panevėžio ir Mintaujos gimnazijose, trumpai Rygoje studijavo inžineriją, vėliau įstojo į Peterburgo imperiškąjį universitetą. Po mažu Borisas tapo savo mokytojo S. Jakovleko padejėju. Kartu režisavo pjesę „Darbo duona”. Per baigiamuosius egzaminus jaunuolis pasirodė ne tik kaip jaunas aktorius, bet ir kaip pradedantis režisierius. 1910 baigęs mokyklą gavo aktoriaus ir režisieriaus diplomą.
Veikla:
Suvorino teatras
Baigęs mokyklą patenka į Literatūros – dailės draugijos (Suvorino) teatrą. Ten išdirbo nepilnus 4 metus.
Vaidino nemažai vaidmenų:
1910 m. De Tavanas – V. de Vero „Henrikas Navarietis“.
Brianskis – V. Ryškovo „Pasileidimas”.
Antonas – B. Glagolino „Automobilije”.
Seniūnas – L. Tolstojaus „Tamsos galybė”.
Piotras Trofimovas – A. Čechovo „Vyšnių sodas”.
Generolas-poručikas – M. Bucharino „Izmailas”.
1911m. Prof. Džonsonas – pagal Konan Doilio romaną „Šeriokas
Holmsas”.
Valstybės patarėjęs – J. Beliajevo “Painiava”
Karlas Stiuartas – A. Diumos „ Liudviko XIV jaunystė“
Rašytojas – I. Elerovo „Moteris“
1912 m. Klaudijus – V. Šekspyro „Hamletas‘
Čebakovas – A. Ostrovskio „Balzaminovo vedybos“
Tačiau šie visi vaidmenys neatskleidė tikrosios Boriso Dauguviečio sielos. Į jį dėmesį atkreipė tik tada kai Borisas suvaidino Čechovo pjesėje „Vyšnių sodas“ studentą Petia Trofimovą. „Originalus, kampuotas buvo ponas Dauguvietis, sukūręs tipingą čechovišką studentą, truputį tik peršarvavęs pasiaiškinimo sceną“,-rašė recenzentas.
Petrozavodsko teatras
Dirbdamas teatre nuolat galvojo apie režisieriaus darbą. Ir vieną dieną S. Jakovlevas pakviečia jį į pagalbą dėstyti sceninę kalbą, režisūrą privatiniuose Šmito dramos kursuose. Netrukus Borisui pasiūloma sudaryti savo antreprizę(antreprenerio (teatro gastrolių organizatoriaus) vadovaujama įstaiga). Jo surinkta trupė 1913 vasaros sezonui išvyksta į Petrozadovską. Trupėje vaidino gabūs ir patyrę aktoriai: Svobodina- Baryševa, Igoreva, Nikiforova, Kuzmina, Topotkovas, Stronskis, ir kt.
Petrozadovske Boriso režisuotos pjesės:
A. Ostrovskis. „Miškas“, „Vasilisa Melentjeva“, „Balzaminovo vedybos“ „ Nebuvo nė grašio, staiga šeštokas“, „Šposininkai“, „Šviečia, bet nešildo“, „Laukinukė“.
L. Tolstojus „Nuo jos visos nedorybės“, „Caras Fiodoras Joanovičius“.
N. Gogolis „ Vedybos“.
A. Suchovo-Kobylinas „ Krečinskio vestuvės“.
K. Guckovas „Urvelis Akosta“.
F. Šileris „Klasta ir meilė“.
S. Naidionavas „ Vaniušino vaikai“, „Sienos“.
L. Andrejevas „Profesorius Staricinas“.
M. Gorkis „Saulės vaikai“, „Dugne“.
A. Suvorinas
„Tatjana Repina“.
E. Rostanas „Romantikai“.
I. Gončiarovas „Skardis“.
V. Ryžkovas „Gyvačiukė“.
M. Drejeris „Septyniolikmečiai“.
E. Čirikovas „Miško paslaptys“.
Borisas ne tik režisavo, bet ir vaidino Petrozadovske. Kai kurie vaidmenys padėjo atsiskleisti režisieriaus – aktoriaus charakteriui, asmenybei.
Svarbesni vaidmenys:
Nesčiastlivenas – A. Ostrovskio „Miškas“
Jonas Rūstusis – A. Ostrovskio „Vasilisa Melentjeva“
Veršinskis – A. Ostrovskio „Laukinukė“
Rabačiovas – A. Ostrovskio „Šviečia, bet nešildo“
Volochovas – I. Gončarovo „Skardis“
Satinas – M. Gorkio „Dugne“
Prezidentas – F. Šilerio „Klasta ir meilė“
1920 m. grįžta į Biržus ir dirba girininku. Užmezga ryšius su Biržų teatrine draugija „Mūza“. Ima statyti spektaklius, greitai žinia apie jo veiklą pasklinda už provincijos miestelio ribų.
Kauno Valstybinis dramos teatras
1922 m. Kauno Valstybinis dramos teatras ėmė tartis su Borisu dėl darbo ir 1923 metai jis yra paskiriamas šio teatro režisieriumi.
Savo debiutui Borisas Dauguvietis 1924 m. vasario 6 d. pasirinko G. Hauptmano pjesė-pasaką „Hanelę“ ir M. Meterlinko „Nekviestąją viešnią“. Šie spektakliai buvo pirmieji religinio – mistinio pobūdžio kūriniai Kauno Valstybės teatre. Pjesės vaidinamos kartu, nes abi buvo labai panašios savo nuotaika. Spektaklis „Henelė“ sukėlė daugiau ginčų ir kritikų pastabų, negu „Nekviestoji viešnia“. Spaudoje pasirodė ir kritiškai šiuos darbus vertinantis straipsnis. Jame užsimenama, jog minėti veikalai buvo pastatyti ne be krikščionių – demokratų valdančiųjų sluoksnių spaudimo. Tačiau nepaisant kritikos, režisūros darbe atsirado daug naujo. Žymiai pagerėjo spektaklių meninis apiforminimas, augo aktorių meistriškumas, vis rečiau pasigirsdavo scenoje deklamacinis tonas, dažniau pasigirsdavo gyvi dialogai. Scenoje jausdavosi aktorių bendravimas, jų santykiai. Štai kodėl apie Borisą imama kalbėti kaip apie rimtą menininką, į kurį dedamos didelės viltys.
B. Dauguviečio darbas teatre pirmaisiais metais buvo intensyvus. Per 9 mėn. jis pastatė 11 spektaklių:
1. G. Hauptmanas „Hanelė“
2. M. Meterlinkas „Nekviestoji viešnia“
3. Maironis „Kęstučio mirtis“
4. K. Goldonis „Mirandolina“
5. H. Zudermanas „Drugeliai“