OFICIALUS PAVADINIMAS – Italijos Respublika (Repubblica Italiana). Sostinė – Roma (Roma); Italijos sostinė nuo 1871m.GEOGRAFINĖ PADĖTIS – Apeninų pusiasalis, primenantis ilgą batą, bei Sicilijos, Sardinijos ir mažesnės salos Viduržemio jūroje; kranto linijos ilgis apie 7500 km, šalies ilgis iš šiaurės į pietus 1140 km; priskiriama Pietų Europai. Krantus skalauja Viduržemio jūros sudedamosios dalys: rytuose – Adrijos ir Jonijos jūros, Venecijos, Triesto ir Taranto įlankos, Venecijos lagūna, vakaruose – Ligūrijos ir Tirėnijos jūros, Genujos įlanka.
PLOTAS – 301277 km2 (kitais duomenimis 301302 arba 301311 km2); Italijos šiaurėje – Ligūrijos, Pajūrio, Kotijos, Grajo, Peninų, Leponto, Sergamo, Dolomitų, Karnijos ir Julijos Alpės; Aostos, Fiemės ir Gardenos tarpukalnių slėniai; Po lyguma (Lombardijos ir Venecijos žemumos) – „šalies aruodas“; viduryje ir pietuose – Apeninų kalnai, pakrantėse – lygumos (Marema – pakrantės lygumos, dažnai užpelkėjusios nuo Arno upės žiočių iki Neapolio įlankos, čia auginami ryžiai), kalnuotos ir vulkaninės salos – pietuose.
DIDŽIAUSIOS SALOS: Sicilija 25426 km2 , Sardinija 23813 km2 , Elba 223 km2 ( Napoleono tremties vieta 1814-1815m.), Liparų salos (Isola Lipari) 114 -17 vulkaninių salų, Strombolio ir Vulkano ugnikalniai; Kaprio sala (Isola di Capri) – Žydroji grota, Monte Kristo sala (Isola Montecristo; A.Diuma „Grafas Montekristas“), Pantelerijos sala (Isola di Pantelleria) – pusiaukelė tarp Sicilijos ir Tuniso.
KLIMATAS – didžiojoje dalyje Viduržemio jūros (mediteraninis) , subtropikų Sicilijoje, subnivalinių pusdykumių ir alpinių pievų Alpėse; vid. oro temperatūra sausį ir liepą (°C , kritulių kiekis mm): Milanas +1 ir +24 (880), Venecija +3,5 ir +24 (725), Genuja +7,5 ir +24,5 (1180), Roma +8 ir +26 (740), Neapolis +9 ir +25,5 (915), Ragūza +12 ir +28 (450); karštas ir sausas vėjas sirokas Pietų Italijoje ir Sicilijoje sukelia dulkių audras; dėl aukštos temperatūros rugpjūtis – atostogų mėnuo (atostogauja ir parlamentas).
DIRBAMA ŽEMĖ užima 30, miškai ir krūmai 22, pievos ir ganyklos 16, sodai ir vynuogynai 10 proc. šalies teritorijos.
AUGALIJA yra tipiška mediteraninė, plačialapiai ir spygliuočiai miškai prieškalnėse: ąžuolai, bukai, kaštonai ir europietiški maumedžiai, itališki kiparisai, europietiški bukmedžiai, Viduržemio jūros kadagiai, itališkos pušys.
STICHINĖS NELAIMĖS. Vulkanai (ugnikalniai) – žodis „vulkanas“ – nuo Vulkano (Vulcano) salos, veikiantis ugnikalnis 499 m aukščio. Trims iš penkių svarbiausių ugnikalnių tipų pavadinimus davė Italija: Strombolio, Vulkano ir Vezuvijaus. Žymiausi ugnikalniai (aukštis m): Etna Sicilijoje 3350 (aukščiausias Europoje; žymiausi išsiveržimai 1669, 1928, 1947, 1974, paskutiniai 1983, 1992 ir 1993), Vezuvijus (Vesuvio) Apeninuose 1277 (žymiausi išsiveržimai – 1872, 1906, 1944), Strombolis Liparų salose 926 (vadinamas „Viduržemio švyturiu“, paskutiniai išsiveržimai 1971, 1975, 1992 ir 1993). Žemės drebėjimai – subdukcijos zona Sicilijoje ir Pietų Italijoje; didžiausi žemės drebėjimai: 1908 – sugriauta Mesina Sicilijoje, 85 tūkst. žuvusiųjų; 1915 – Avecanas (Avezzano) Abrucyje, 30 tūkst. žuvusiųjų; 1980 – Neapolis, 2,7 tūkst. žuvusiųjų. Nuošliaužos ir potvyniai – Arno upės potvyniai 1333, 1557, 1884 ir 1966 – apsemiama Florencija ir šimtai gyvenviečių; Po upės potvyniai – apsemiama Venecija; 1963 – nuošliauža Vajonto užtvankoje, purvo ir akmenų banga, 2 tūkst. žuvusiųjų.
GEOGRAFINIAI EKSTREMUMAI. Ilgiausios upės (km): Po 668, Adidžė (Adige) 410, Tiberis (Tevere) 405; didžiausi ežerai (km2): Garda (Lago di Garda) 370, Madžorė (Lago Maggiore) 212, Komas (Lago di Como) 146, Trazimenas (Lago Trasimeno) 129; aukščiausios viršukalnės (m): Monblanas 4807 – aukščiausia Vakarų Europoje (Prancūzija-ltalija), Monte Roza arba Diufūras (Pic Dufour) 4634 (Šveicarija-ltalija), Liskamas (Liskamm) 4527 (Šveicarija-ltalija), Materhornas (Matterhorn) 4478 (Šveicarija- Italija), Gran Paradizas (Gran Paradiso) 4061; aukščiausia užtvanka Vajontas (Vayont) 265 m; ilgiausi geležinkelio tuneliai km: Simplonas 19,8 (Šveicarija-ltalija, ilgiausias Europoje), Apeninų 18,5 (Bolonija – Florencija); ilgiausias autotunelis km: Monblano 12,1 (Prancūzija -Italija, 2 vieta pasaulyje).
ITALIJOS GIMIMAS. Risorgimento (pažodžiui – „atgimimas“) – kova už Italijos susijungimą nuo XIX a. pradžios; karbonarijai, „Jaunoji Italija“, Džuzepe Mazinis ir Džuzepe Garibaldis. Susijungimo procesas: 1859 – Austrija neteko Lombardijos, Lombardija (kaip ir Piemontas) tampa Sardinijos dalimi (dažnai buvo vadinama Piemontas ir Lombardija); 1860 – po plebiscito prie Piemonto ir Lombardijos prisijungė Toskana, Parma, Modena ir Romanija; po Dž. Garibaldžio žygių prijungtos Sicilija, Neapolis, Umbrija ir Markė; 1861 03 17 – Italijos valstybė, Sardinijos karalius Viktoras Emanuelis (Vittorio Emanuele) II tampa pirmuoju susijungusios Italijos karaliumi; 1866 – po Austrijos ir Prūsijos karo Italijai atiteko Venecija ir Mantuja; 1870 – Italijos kariai užima Romą. Kolonijiniai karai – užgrobė Somalį (1889), Eritrėją (1890), Libiją (1912).
ISTORIJOS ŽINIOS. 2000-1000 pr. Kr. – italų gentys lotynai, ligūrai, keltai, umbriai; 900-396 m. pr. Kr. – etruskai, Etrurija dabartinės Toskanos teritorijoje; 753 m. pr. Kr. – legendinis Romulas
įkuria Romą, miestas ant septynių kalvų (Palatinas, Kapitolijus, Eskvilimas, Viminalis, Kvirinalis, Celijus, Aventinas); 264-241, 219-201 ir 149-146 m. pr. Kr. – trys Pūnų karai, Romos imperijos augimas; 100-44 m. pr. Kr. – Julijus Cezaris – karaliaus, „imperatoriaus“ sinonimas; 27 m. pr. Kr. – Romos imperatorių dinastijos pradininkas Cezaris Augustas, krikščionybė; 395 – Vakarų Romos ir Rytų Romos (Bizantijos) imperijos; 476 – germanas Odoakras (Odoacer) tampa Italijos karaliumi; 826-827 – arabai nukariavo Siciliją ir Sardiniją; 962 – vokiečių karalius Otas (Otto) įkuria šv. Romos imperiją; 1271-1292 – Marko Polo iš Venecijos kelionė ir gyvenimas Kinijoje. 1325-1527- renesansas (Dantė, Petrarka, Bokačas, Džotas), renesanso centras Florencijoje (Mikelandželas, Bramantė, Rafaelis, Berninis), 1503 – Leonardo da Vinčio „Mona Liza“. 1600 – Dž. Brunas sudegintas kaip eretikas; 1633-1642 – inkvizicijos kalinys Galilėjus Galilėjas; 1798-1814 – Napoleonas nukariauja Italiją; 1814-1815 – Sardinijos ir Dviejų Sicilijų Karalystės, Popiežiaus valstybė, Modenos, Parmos, Lukos, Toskanos hercogystės, Lombardija ir Venecija atitenka Austrijai; 1922-1945 – Benito Musolinio (Dučės) fašistinė diktatūra – Hitlerio bendražygis, partizanų nužudytas prie Komo ežero; 1900-1946 – paskutiniojo Italijos karaliaus Viktoro Emanuelio III valdymo metai; 1946.06.02 – respublikos paskelbimas (nacionalinė šventė – švenčiama pirmą birželio sekmadienį; „už“ respubliką balsavo 54, „už“ monarchiją 46 proc. rinkėjų); 1954 – grąžintas Triestas; 1960 – Romos vasaros olimpinės žaidynės; 1978 – „Raudonosios brigados“ nužudo buvusį premjerą Aldo Morą; 1972-1973, 1976-1979 ir 1989-1992 – septyniskart premjeras Džulijas Andreotis; 1993 – rinkimų reforma; 1994 sausis – šalies prezidentas paleido dvejus parlamento rūmus (ketvirtadalio parlamentarų veiklą tiria kovos su mafija tarnyba).
ETNINĖ IR RELIGINĖ SUDĖTIS. Etninė sudėtis (proc.): italai 94,5, sardinai 2,5 (vietinių genčių Sardinijos saloje bei užkariautojų punų, romėnų, vandalų, bizantiečių ir arabų palikuonys), retoromanai 1 (Alpių tautos friūliai ir ladinai), tiroliai 0,5 (Pietų Tirolyje Austrijos pasienyje, laikomi austrais), franko-provansalai 0,3 (Prancūzijos pasienyje), albanai (Pietų Italijoje, XV-XVII a. pabėgėlių nuo Osmanų jungo palikuonys) vien 18 tūkst. pabėgėlių 1991 rugpjūtį, slovėnai ( Slovėnijos pasienyje). Religinė sudėtis (proc.): katalikai 83, protestantai 1, netikintys ir ateistai 15.
ITALAI PASAULYJE. XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios emigracija į Ameriką, po Antrojo pasaulinio karo į Europą; daug vykstančių kasdieniam darbui į Šveicariją; pasaulyje gyvena apie 67 mln. italų (įskaitant sardinus) (proc.): Italijoje 83, JAV 7,5, Argentinoje 2, Prancūzijoje 1,8, Kanadoje 1,2, Australijoje ir Brazilijoje po 1, Vokietijoje 0,8, Šveicarijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje, Venesueloje; dar apie 15 mln. Amerikos gyventojų save laiko italų kilmės.