Turinys
1. Įvadas……………………………………………………………………………………………………..3,
2. Ėgliškių (Andulių) piliakalnis…………………………………………………………………….4,
3. Įpilties piliakalnis ir pilis……………………………………………………………………………5,
4. Senkų piliakalnis……………………………………………………………………………………….6,
5. Gintarų piliakalnis……………………………………………………………………………………..7,
6. Kartenos piliakalnis……………………………………………………………………………………8,
7. Imbarės piliakalnis……………………………………………………………………………………..9,
8. Alkos alkakalnis……………………………………………………………………………………….10,
9. Literatūra…………………………………………………………………………………………………11,
2
Įvadas
Kretingos rajone gausu paslaptingų kalvų, vadinamų Pilalėmis. Tai mūsų protėvių rankomis supilti piliakalniai, ant kurių gilioje senovėje stovėjo įtvirtintos Auksūdžio, Dauginčių, Ėgliškių, Gintarų, Imbarės, Joskaudų, Kačaičių, Kartenos, Kurmaičių, Laivių, Naugarbos, Nausodžio, Rūdaičių, Sauserių, Senkų, Senosios Įpilties, Velėnų ir Vėlaičių kaimuose.
Archeologų tyrinėjimai liudija, kad pirmieji piliakalniai Kretingos krašte buvo įrengti I tūkst. prieš Kr. Antrojoje pusėje. Iš pradžių tai buvo įtvirtintos giminių bendruomenių gyvenvietės, apjuostos nesudėtingų užtvarų. Kuriantis teritorinėms bendruomenėms, I tūkst. po Kr. pradžioje įtvirtintos gyvenvietės buvo apleistos. Vietoje jų, ar patogesnėje naujojoje vietoje, kelios kaimyninės teritorinės bendruomenės apsiginti nuo priešų įsirengė medines pilis, kurias saugojo gynybiniai pylimai, grioviai ir galingos gynybinės sienos. Pilys ypač sutvirtėjo VII a., kai kraštą ėmė puldinėti karingieji vikingai.
Manoma, kad nuo I tūkst. pabaigos pilyse nuolat gyveno kunigaikštukai su savo kariaunomis, o kiti teritorijos gyventojai į pilį rinkdavosi tik apsiginti nuo priešų.
Nuolatiniai priešų puldinėjimai vertė žmones stiprinti pilių įtvirtinimus, pilti vis aukštesnius pylimus. Gynybai piliakalniai buvo naudojami iki XIII a. antros pusės. Kovų su kryžiuočiais metu ant jų stovėjusios pilys buvo sudegintos arba apleistos.
Visi piliakalniai Kretingos krašte stūkso prie upių, į jų santaką ar slėnį įsiterpiančiuose aukštumų kyšuliuose. Kuo stambesnė upė, tuo prie jos esama daugiau piliakalnių. Daugiausia jų, net 9, išliko palei Akmeną (Danę) ir jos intaką Tenžę, o mažiausiai , tik 4, yra prie Šventosios ir jos intako Darbos upelio.
Šalia piliakalnių, taip pat labiausiai apsaugotose jų aikštelių vietose, aptinkamos pagonių kulto šventvietės, dažniausiai vadinamos Alkomis, Alkos kalnais. Jų žinoma Alkos, Benaičių, Imbarės, Juoskaudų, Naujosios Įpilties, Rūdaičių ir Skaudalių kaimuose, Eršketyno vietovėje.
3
2. Ėgliškių (Andulių) piliakalnis
Įrengtas ties Danės ir Kapupio santaka. Vadinamas Perkūnkalniu – esą, čia buvusi dievo Perkūno šventovė, kurioje stovėjęs akmuo. Šalia stūkso priešpilis, vad. Švedkalniu, Švedų pylimu. Pasakojama, kad jį supylė švedai.
Manoma, kad ant piliakalnio stovėjo istorinė Kretingos pilis, kurią nukariavo kryžiuočiai. 1253 m. pilis ir pusė jai priklausančių žemių buvo palikta feodalui Veltūnui ir jo broliams Reiginui, Saveidžiui ir Tvertikiniui, o kitą pusę pasidalino Kuršo vyskupas ir Livonijos ordino magistras. Po Durbės mūšio kuršiams sukilus, kretingiškiai 1263 m. pavasarį sutriuškino juos puolusius kryžiuočius, o žygiui vadovavusį Klaipėdos pilies komtūrą paėmė į nelaisvę ir paaukojo ant laužo dievams. Keršydami už tai kryžiuočiai pilį su jos gynėjais netrukus sudegino.
Ėgliškių pilkapiai archeologams gerai žinomi. Iš nelabai gausios pilkapyje rasto įkapinio inventoriaus nustatyta, kad juose žmonės laidoti vario ir senajame geležies amžiuje.
Kasinėjant daugiausia buvo tikimasi iš didžiojo pilkapio. Jau pirmajame sluoksnyje, apie 0,5 m žemės paviršiaus, atsidengė laidojimai. Ypač daug įkapių rasta moterų griautiniuose kapuose. Mirusiųjų galvos buvusios papuoštos 5 – 6 įvijų žalvariniais antsmilkiniais, prie kurių dar kabėjo po 2 -3 įvijines sraigines kabutes.
Mažiau turtingi įkapių buvo vyrų kapai, kurių dauguma, matyt, buvo degintiniai. Viename jų rasta sudėtingo pavyzdžio sagė, kurios gamybai, be varinių vielų, naudota ir geležis.
Kai kurie sudegintų mirusiųjų palaikai laidoti urnose. Molinės degtos urnos – puodeliai su sudeginto mirusiojo kauliukais buvo statomos ant stambesnio akmens, iš šonų aptveriamos stačiomis, plokščiomis akmenų nuoskalomis, o jų viršus pridengiamas didžiuliu plokščiu dangčiu.
Centriniame akmenų keturkampyje, po molio danga, aptiktas dar vienas degintinis palaidojimas, šalia kurio yra buvusi ilgalaikė ugniavietė, o
greta buvę apdėta stambių rąstgalių, kurių likę tik pėdsakai.
Rastieji daiktai yra labai reti, gražūs ir sudėtingi, todėl vargiai jie priklauso vietinių meistrų dirbtuvėms. Gerai žinoma, kad tuomet lietuviai dar neturėjo žiedžiamojo rato. Rastas gražusis ąsotis, kuris labai gerai degtas, o jo išorinis paviršius taip užgludintas ir žvilga, kad lyg būtų glazūruotas tamsiai juosva spalva, galėjo būti gautas mainais už vietines prekes iš Viduržemio pajūrio kraštų, kur keramikos pramonė buvo gerai išvystyta. Matyt jau tada čionykščiai gyventojai palaikė ryšius su tolimais kraštais, turėjo svetimšalius dominančių gaminių ir iš jų pirkosi vietoje dar negaminamų reikmenų.
Nėra abejonės, kad kartu su prekyba vyko ir kultūrinis bendravimas, todėl kito vietinių papročiai. Tyrinėtieji Ėgliškių pilkapiai su degintiniais ir griautiniais kapais rodo, kad kultūrinio bendravimo pasėkoje ėmė įsigalėti nauji papročiai mirusiuosius laidoti nedegintus. Šie papročiai ištvėrė iki IX – ojo mūsų eros amžiaus.
4
3. Įpilties piliakalnis ir pilis
Vienas iš žymiausių Kretingos rajono paminklų yra Įpilties piliakalnis. Jis yra prie Darbėnų – Rucavos vieškelio, ant dešiniojo Juodupės upelio kranto, iš trijų pusių apsuptas to upelio slėnio.
Kaip parodė archeologiniai tyrinėjimai, prie Įpilties piliakalnio gana dideliame plote, apie I –IV amžių pradėjo kurtis pirmosios sodybos. V –VII amžiuje to piliakalnio pylimai žymiai buvo padidinti ir šalia jo įsikūrė kelių hektarų ploto sodybos.