Ach, ta laisvė! Niekas kitas taip jos neįvertina kaip maža tauta, nelaisvėj būdama.
Juozas Brazaitis
2003m. gruodį buvo minimos literatūrologo, Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovo, antinacistinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvio, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiko profesoriaus Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio šimtosios gimimo metinės. Dramatiškas XXa. Lietuvai padovanojo stebėtinai iškilių asmenybių, kurių veikla buvo persmelkta aukštu idealizmu, ilgiems laikams išliks kilnaus tarnavimo savo tautai ir valstybei pavyzdžiu. Niekaip nepavyktų apeiti ir prof. Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio (1903 12 09 – 1974 11 28) pavardės.
Ką mes anuomet galėjome žinoti apie arkivyskupą Mečislovą Reiną, profesorių Praną Dovydaitį ar Lietuvos laikinosios vyriausybės ministrą pirmininką Juozą Ambrazevičių-Brazaitį? Beveik nieko, nebent šmėstelėdavo viename ar kitame į rankas patekusiame tarpukario skaitinyje. Žinių turėjome mažai, asociacijų laukas buvo siauras, tos pavardės tebuvo tik kažkokios tolimos ir nepažįstamos. Tie, kuriems yra į rankas pakliuvusi J.Brazaičio knyga Vienų vieni, arba dar geriau – visas jo Raštų šešiatomis, kam yra tekę skaityti Vytauto Dambravos prisiminimus ar Jono Valiušaičio paskelbtus J.Brazaičio laiškus – tas, aišku, apie J.Brazaitį yra ne viena ausimi girdėjęs. Šio iš Trakiškių, Marijampolės apskrities, kilusio jaunuolio pavardė puošia garsios Marijampolės gimnazijos abiturientų sąrašus, tiesa, juose įrašytas kaip Juozas Ambrazevičius. Savo ateitį jis siejo su literatūros mokslu, studijavo Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete ir 1927 metais jį baigė. 1931-1932m. tobulinosi Bonos universitete. Tenka pripažinti, jog tarpukaryje išarė gana gilią literatūros tyrinėjimų vagą. Dar 1930m. išleido pirmąjį vadovėlį „Literatūros teorija“. Su Jonu Griniumi parašė fundamentinį veikalą „Visuotinės literatūros istorija“. I dalis pasirodė 1931m., o rašant II dalį (išleista 1932m.) prie abiejų autorių prisidėjo ir Antanas Vaičiulaitis. Išskirtinė vieta tenka J.Ambrazevičiaus parašytoms literatūrinėms studijoms „Vaižgantas“ (1936) ir „Lietuvių rašytojai“ (1938). Jo „Naujieji skaitymai“ (I ir II dalys) pasirodė 1939 metais.
J.Ambrazevičiaus mokslinė, pedagoginė, visuomeninė ir politinė veikla yra ryškus pavyzdys, kaip keičiantis gyvenimo aplinkybėms žmogui tenka užsiimti labai skirtinga veikla, bet net ir tada įmanoma išlikti savimi. Pirmiausia išlikti tikru inteligentu, patriotu, kuriam asmeninė atsakomybė už valstybės ir tautos likimą – tai visiškai natūralus, savaime suprantamas dalykas, kai nėra reikalo kankinamai ilgai svarstyti, ką vienu ar kitu gyvenimo atveju reikia daryti. Valstybės netekusios tautos sūnums buvo tik viena veiklos kryptis – ieškoti visų įmanomų būdų ir priemonių atstatyti valstybę. J.Ambrazevičiui pati istorija lėmė šį uždavinį spręsti praktiškai, vadovauti valstybingumo atkūrimo darbui, o kai šitai padaryti to meto sąlygomis nepavyko, imtis rezistento veiklos, vadovauti antinaciniam ir antisovietiniams pogrindžiui. Studentų ir mokinių mylimas pedagogas staiga atsiduria pačiame politinio gyvenimo verpete, dar kartą atkurtos (1941m. birželio 23 dieną) Lietuvos valstybės Laikinosios vyriausybės priešakyje. Rugpjūčio 5 dieną – naujas mūsų valstybės ir tautos gyvavimo lūžis: nustoja egzistuoti Laikinoji vyriausybė. Nuo šiol jos buvęs vadovas vadovauja rezistencinei antinacinei veiklai pogrindyje.
Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio visuomeniškumas reiškėsi ir tarpukaryje, bet daugiausia spausdinto žodžio forma. Jis buvo aktyvus katalikiškos spaudos dalyvis. Kaip čia neprisiminti kartu su kitais valstybės likimu susirūpinusiais inteligentais J.Ambrazevičiaus parašytos ir 1936m. Naujojoje Romuvoje išspausdintos deklaracijos Į organiškos valstybės kūrybą. Nors konkrečių praktinių padarinių ši deklaracija ir nesukėlė, bet akivaizdžiai parodė pilietinį inteligentijos susirūpinimą valstybės likimu. Dramatišką 1940-ųjų vasarą, kai Lietuvos valstybė netenka savarankiškumo ir įtraukiama į kitos valstybės sudėtį, prasideda J.Ambrazevičiaus-Brazaičio rezistencinė veikla. Ir rezistentu jis tapo ne tiek savo vidinių troškimų ar neįgyvendintų politinių ambicijų vedamas, ne iš didelio noro būti nematomo fronto didvyriu, bet inteligento sąžinės ir istorinių aplinkybių verčiamas. Likti nuošalyje nuo įvykių, kurie užgriuvo Lietuvos valstybę, J.Ambrazevičius negalėjo. Tenka pripažinti, jog tada atsiskleidė jo – organizatoriaus talentas.
Žlugus valstybei ir kultūrai atsidūrus ties praraja, J.Ambrazevičiaus-Brazaičio pasaulėžiūra ir visuomeninės pažiūros nesikeitė. Niekad nesivadovaudamas kuria nors politine ideologija, jis liko laisvas nuo partinių požiūrių į Lietuvos ateitį, todėl be jokių prietarų galėjo atsidėti neatidėliotiniems uždaviniams. Beliko pasitikti lemtingų išbandymų metą ir santykių su kultūra vietą užleisti pasiaukojančiam tarnavimui valstybei. J.Ambrazevičiui-Brazaičiui buvo skirta gyventi nepaprastai sunkiu istoriniu momentu, kai reikėjo ne tik ištvermės, bet ir šviesos, į kurią ne taip lengva išeiti.