Pirmasis pasaulinis karas ir
Mažoji Lietuva
Šio šimtmecio pradžioje politine konfrontacija Europoje sustiprejo ir subrandino Pirmaji pasaulini kara. Kara tarpusavyje 1914 m. liepos 19 d. pradejo ir dvi imperijos – Rusija ir Vokietija, nors 1914 m. sausio 14-18 d. ir buvo pasirašiusios tarpusavio sutarti, kurioje buvo nustatyta tarp šiu imperiju siena, ejusi per Lietuvos etnines žemes. Užbegant ivykiams už akiu galima teigti, kad tai buvo savotiškas Molotovo-Ribentropo pakto prototipas.
Pirmasis pasaulinis karas lietuviams atneše daug nelaimiu. Mažojoje Lietuvoje 1914 m. rugpjucio 2 d. paskelbta visuotine mobilizacija. Rugpjucio ir rugsejo menesiais, nesulaukusi rimtesnio pasipriešinimo, nes vokieciai puole belgus ir prancuzus, rusu kariuomene užeme visa Mažaja Lietuva, kur jie elgesi kaip laukiniai: degino sodybas, šaude civilius gyventojus, vare žmones i nelaisve ir kita.
Jau karo pradžioje Lietuvos inteligentija emesi aktyviu diplomatiniu žygiu. Pirmomis karo savaitemis Vilniaus lietuviu visuomenes buvo priimta ir Rusijos vyriausybei per Dumos nari M. Yca 1914 m. rugpjucio men. perduota „Lietuviu deklaracija“, kuri veliau pradeta vadinti „Gintarine deklaracija“. Iš deklaracijos turinio aišku, kad karo pradžioje buvo tikima rusu pergale ir siekiama, kad Mažoji Lietuva, vadinta Rytu Prusija, butu priskirta Lietuvai. Deklaracijoje Rytu Prusija ivardijama kaip Žemaitijos dalis ir siekiama pabrežti, kad tai lietuviu etnine žeme, kuria butina sujungti su Didžiaja Lietuva. Rusija tikejosi laimeti kara ir ruošesi Europos pertvarkymui. Lietuvai caras buvo numates suteikti autonomija pagal 1667 m. Andriusovo taikos sutartimi nustatytas ribas (Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Suvalku gubernijas ir Karaliauciaus sritis). Rugsejo menesi rusai nužygiavo iki Mozurijos, taciau patyre pralaimejima buvo priversti trauktis.
Karo metu Vilniuje paspartejo politines minties brendimas. Buvo suorganizuotas „Lietuviu Centras“, kuriame dalyvavo visos partijos, išskyrus socialdemokratus. „Lietuviu Centras“ nutare susisiekti su Amerikos lietuviais ir duoti jiems suprasti, kad iš karo laukiama laisvos Lietuvos. Vilniaus „Lietuviu Centro“ veiklos programa buvo išdestyta laiške, kuris 1914 m. spalio men. buvo išvežtas per Suomija i Švedija ir išsiustas i Amerika. Štai jo fragmentas. „Europos karui prasidejus, emem svarstyti karo iškeltaja situacija ir galimas josios išeitis. Priejome nuomones, kad dabartis atskleidžia žmonijai viena idomiausiu istorijos lapu, kad šioks ar kitoks karo galas turesias žymiai pakeisti Europos išvaizda ir dargi josios psichologija… Visa tai turedamas galvoje, Centras nutare:
iškelti Lietuvos „cielybes“ ideja, butent: sujungima Mažosios Lietuvos su Didžiaja ir, žinoma, išskyrima Suvalku gub. iš kol kas fiktyvios Lenku karalystes;
aiškinti Lietuvos istorija ir etnines ribas placiai, nes diplomatija – tai derybos, reikes lygtis, taigi grynai mokslinis ribu apsisprendimas netinka, istorijos ir ekonomijos turi buti paisoma;(…)“ Karui baigiantis Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sujungimas i viena valstybe ypac buvo akcentuojamas užsienio lietuviu organizaciju, pavyzdžiui:
1917 06 08-16 Petrapilyje vykusio lietuviu seimo rezoliucija;
1917 09 20-28 Kijeve vykusio Rusijos tautu kongreso rezoliucija;
1917 10 18-20 Stokholme vykusios antros lietuviu konferencijos deklaracija;
1917 11 28-30 Voroneže vykusio lietuviu suvažiavimo deklaracija ir kitu forumu dokumentuose. Po karo minti apie prisiglaudima prie Didžiosios Lietuvos, nors ir okupuotos Vokietijos, jau atvirai reiške Prusu Lietuvos atstovai.
Tilžeje 1918 m. lapkricio 16 d. ivyko Prusu Lietuvos lietuviu suvažiavimas, kuris išrinko tokios sudeties Prusu Lietuvos Tautine Taryba: J. Vanagaitis, V. Gailius, M. Jankus, M. Deivikas, M. Banaitis, A. Smalakys, K. Paura, M. Lymantas, D. Kalniškis, Fr. Subaitis, K. Kiupelis, J. J. Arnašius, J. Lebartas, L. Deivikas, J. Užpurvis, J. Gronavas, M. Maciulis, E. Bendikas, M. Reidys, V. Didžys, J. Juška, M. Kleckus, J. Margis. Tokias pat tautines Tarybas buvo sukurusios dauguma kaimyniniu tautu. (2 lentele). Prusu Lietuvos Tautine Taryba 1918 m. lapkricio 30 d. prieme Akta apie prisiglaudima prie Lietuvos Respublikos. Akte konstatuojama: „Atsižvelgiant i tai, kad viskas, kas yra, turi teise gyvuoti, ir i tai, kad mes Lietuviai cionai Prusu Lietuvoj gyvenantieji sudarome šito krašto gyventoju dauguomene, reikalaujame mes, remdamiesi ant Vilsono Tautu paties apsisprendimo teises, priglaudima Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. Visi savo parašu šita pareiškima priimantieji pasižada visas savo jegas už igyvendinima minetojo siekio pašvesti. Tilžeje, lapkricio 30 d. 1918 m.“ Analogiškus dokumentus buvo priemusios ir kaimyniniu tautu Tautines Tarybos.