FAŠIZMAS
Po I-ojo pasaulinio karo labai sustiprėjo siekis apriboti ar net panaikinti demokratiją. Pasaulinis karas išklibino ankstesnę visuomenės sandarą ir tikėjimą humanizmo idealais. Atgijo jėgos garbinimas ir polinkis prievarta spręsti vidaus ir užsienio politikos problemas. Labai sustiprėjęs komunistinis judėjimas turėjo būti sunaikintas, o tam reikėjo naujos ideologijos- fašizmo( ital. fascismo<fascio reiškia kuokštą, susivienijimą).
Fašizmas- politinė srovė, atsiradusi bendrosios kapitalizmo krizės laikotarpiu ir reiškianti reakcingiausių ir agresyviausių imperialistinės buržuazijos sluoksnių interesus. Fašistų valdžia¬- atvira teroristinė reakcingiausių monopolistinio kapitalo jėgų diktatūra. Fašistų veikla buvo grindžiama iš esmės tais pačiais principais bei metodais, jie siekė įvesti totalitarinį režimą. Fašistai plačiai naudojo socialinę demagogiją, prievartos priemones, Fašizmo ideologija buvo grindžiama geopolitika, rasistinėmis prancūzų rašytojo Ž.A de Gobino teorijomis, bei vokiečio filosofo O. Špenglerio idėjomis. Fašistinei valdžiai būdinga prievarta, griežta piliečių ir visuomeninio gyvenimo kontrolė. Svarbiausios klasikinio fašizmo idėjos- karinė ekspansija, rasinė nelygybė, klasių harmonija( tautos bendrijos ir korporatyvizmo teorija), vadų aukštinimas, valstybės visavaldystė( totalinės valstybės teorija).
Fašizmas linkęs iškelti tam tikrą žmonių grupę- tautą. Visų šalių fašistai pabrėždavo savo tautos išskirtinumą. Tauta realizuojasi per valstybę, todėl valstybės vaidmuo taip pat sureikšminamas. Valstybė fašizmui- vientisas organizmas, pagrįstas vientisa tauta. Tautos sureikšminimas pereina į agresyvų nacionalizmą. Šalia tautos ir valstybės, fašizmui būdingas trečio elemento- vado, elitinės asmenybės- sureikšminimas. Lyderis prisiima atsakomybę, todėl kiti turi aklai vykdyti jo įsakymus. Ekonomika ir visuomeninis gyvenimas organizuojamas korporaciniu principu.
Daug kas pokario laikotarpiu palaikė fašistus, nes jie atrodė, kaip ryžtinga ir patikima jėga, galinti atkurti po karo sugriautą tvarką, pasipriešinti komunistiniam judėjimui ar net jį sutriuškinti, įveikti visuomenės pakrikimą. Fašistiniams judėjimams įsigalėti padėjo jų metodai. Jie kūrė sukarintas draugoves, demagogiška propaganda formavo tautų „skriaudų jausmą“, įvedė griežta organizacinę struktūrą ir discipliną, neginčijąmą vado autoritetą.
FAŠIZMAS ITALIJOJE
Fašizmas atsirado Italijoje. Pirmąją fašistų organizaciją(fasci di combatimento) iš buvusios frontininkų 1919 m. kovo 23d. įkūrė buvęs socialistas Benitas Musolinis. Tai buvo pusiau karinė nacionalistinė draugovė, davusi pradžią 1921 m. lapkričio mėnesį įkurtai Nacionalistinei fašistų partjai. B.Musolinis su savo bendraminčiais kritikavo silpną liberalų vyriausybę, socialistus, vėliau pradėjo kovą dėl valdžios. Iš pradžių fašistų daugumą sudarė paleisti iš armijos kareiviai ir karininkai. Koviniai jų būriai puldinėjo darbininkų partijų ir profsajungų patalpas. Susėdę į sunkvežimius, naktimis jie vykdavo „bausti“ maištaujančių valstiečių ar raudonųjų. Tokios ekspedicijos baigdavosi mušimais ar net žudynėmis, o jų kelią nušviesdavo gaisrų pašvaistės. Režimo priešai, kitaminčiai buvo uždaromi į kalėjimus, tremiami į atkampias salas ar vietoves, turėdavo emigruoti. Tačiau Itališkojo fašizmo aukų skaičius nebuvo didelis. Fašistai savo tikslu skelbė visų visuomenės interesų suderinimą.
Italijoje, kur 1919-1920 m. reiškėsi komunistinis judėjimas, kur darbininkai užiminėjo įmones, o samdiniai- dvarus, fašistai buvo reikalingi valdantiesiems sluoksniams.1922 m. fašistai surengė žygį į Romą. Spalio 27d. iš Neapolio Romos link išžygiavo 40-50 tūkst. smogikų. Nors vyriausybė turėjo pakankamai jėgų, kad suvaldytų ir sutriuškintų fašistus, bet jokių priemonių ji nesiėmė. Tada daug kam atrodė, kad fašistai išves šalį iš krizės, sustabdys kylančią revoliuciją. Karalius Vilhelmas Emanuelis III spalio 29d. Musolinį paskyrė ministru pirmininku ir pavedė jam suformuoti vyriausybę.
Pamažu visoje Italijoje buvo įvesta fašistinė Musolinio diktatūra, uždraustos visos kitos partijos ir profsąjungos, jų deputatų mandatai paskelbti negaliojantys. Iki 1926 m. likvidavo visus demokratinius institutus, įvedė šalyje fašistinės oligarchijos viešpatavimą, trukusį iki 1943 m. Fašistai sukūrė savas profsąjungas, uždraudė streikus, ginčus tarp įmonininkų ir darbininkų ėmė spręsti valstybė. Valstybė taip pat tvarkė ekonomiką, kišosi į kultūrinę ir mokslinę veiklą. Italijoje neliko nefašistinės spaudos.
Įsitraukusi į Antrąjį pasaulinį karą, Italija patyrė daug nesėkmių. Karas išryškino fašistinės santvarkos nepopuliarumą. Italijai pralaimint, 1943 07 24, Musolinis buvo nušalintas nuo valdžios, suimtas ir uždarytas į kalėjimą. „Asmeninis Benito draugas“ A.Hitleris pasirūpino jo išvadavimu ir grąžinimu į valdžią.1945 m.balandžio mėnesį, šalies šiaurėje vykstant antifašistiniam sukilimui, diktatorius, lydimas 200 esesininkų būrio, bandė pasprukti iš Italijos. Nors ir persirengęs kariška uniforma, Musolinis buvo atpažintas ir esesininkų būrį sulaikiusių partizanų suimtas. Po
kelių dienų jis buvo nužudytas, o jo lavonas pakabintas už kojų vienoje iš benzino kolonėlių. Taip gėdingai baigėsi didžio diktatoriaus valdymo ir fašistinio rėžimo laikotarpis Italijoje.
FAŠIZMAS VOKIETIJOJE
Vokietijoje ilgą laiką išliko gajos revanšistinės idėjos. Dėl ekonominių valstybės sunkumų buvo kaltinama Versalio sistema, respublikos sukūrimas, demokratija. Vokiečių fašizmas pasižymėjo aršiu nacionalizmu- vokiečių tautos išaukštinimu. Vokietijos fašistai kurstė revanšizmą, šovinizmą, antisemitizmą.
1923 m. lapkričio mėnesį nacionalsocialistų partija, kuriai vadovavo Adolfas Hitleris, mėgino įvykdyti valstybinį perversmą ir likviduoti demokratiją. Tąsyk perversmas nepavyko. Hitleris buvo Musolinio mokinys, toli pralenkęs savo mokytoją. Fašizmas buvo parankus ir pramonininkams, kapitalo savininkams. Demokratija trukdė ginkluotis, siekti revanšo.
Vėl fašistinės idėjos sustiprėjo didžiosios pasaulinės krizės( 1929- 1933 m.) metais, kai daugelis manė, kad valstybė beveik sužlugo. Dėl krizės nacistai kaltino demokratiją, Versalio sistemą ir žydų kapitalistus. Krizei įveikti jie siūlė sustiprinti valstybės vaidmenį ekonomikoje ir pradėti atvirai ginkluotis. Karinės pramonės plėtotė būtų pagyvinusi ekonomiką ir sumažinusi nedarbą. Hitleris greitai pareiškė savo pretenzijas į valdžią ir siekė ją paimti.