TURINYS:
1. ĮVADAS……………………………………………………………………………3
2. DĖSTYMAS………………………………………………………………………..4
3. IŠVADOS…………………………………………………………………………..10
4. LITERATŪROS SĄRAŠAS……………………………………………………….11
1. ĮVADAS
XVIII a. didelės Europos gyventojų dalies gyvenimo sąlygos yra sunkios. Suvokdama, kad dėl skurdo gali kilti maištų, valdančioji klasė nukreipia žvilgsnį į mokymą, kaip būdą padėčiai pagerinti. Gyventojų švietimo lygis apskritai labai žemas. Įvedamas privalomas pradinis mokslas (įveda Frydrichas II Didysis). Prancūzijoje religinė brolija, Krikščioniškųjų mokyklų broliai, garantuoja švietimą vargšams. Šalia organizuotų mokyklų, steigiamos asmeniška iniciatyva mokyklos nuosavuose būstuose. Naujosios idėjos neapsiriboja švietimu – suabejojama ir daugeliu kitų visuomenės gyvenimo pusių. Prancūzijoje kai kas sukyla prieš aristokratijos ir Bažnyčios įtaką karaliaus valdžiai. Posakis “Švietimo amžius”, labiau nusakąs antrąją XVIII a. pusę, atsiranda suklestėjus kritiniam protui. Vienas iš Švietimo epochos lyderių Denis Diderot teigė: “Viską būtina ištirti, viskas be išlygų turi būti pasverta ir išnagrinėta, nesigalint niekieno jausmų”. Diderot išpranašavo Naująjį amžių, kuriame mąstytojai turės “negailestingai naikinti” visas senąsias tradicijas ir kritiškai įvertinti kiekvieną mąstymo kiūtį. Nuo šiol niekas nebėra savaime suprantama ir neginčytina – nei klasikiniai autoriai,nei Biblija, nei bažnyčios ar valstybės mokymas. Švietimo epochos mąstytojų ir filosofų manymu, valdžia visų pirma turi aukotis liaudies gerovei, kiek galima mažiau kėsintis į asmenines laisves ir gerbti tikėjimo laisvę. Pasak Švietimo epochos idėjų skleidėjų, valdymo srityje mokslas yra geresnis patarėjas negu tikėjimas. Nuo XVII a. jis žengia milžino žingsniais pirmyn tokių žmonių kaip Francis Baconas ir Izaokas Niutonas darbų dėka. Prieš pusantro amžiaus iki pramonės revoliucijos Francis Baconas ragino praktiškus žmones domėtis naujuoju mokslu. Jis ragino savo amžininkus teologiją palikti dvasininkams, karo meną – aristokratijai ir imtis naujojo organizuoto mokslo. Baconas ragino mąstančius žmones, kad šie išvykas į gamtą skirtų ne medžioklei, o stebėjimams. Kai kas mano, kad laikydamasi savo pačios dėsnių, tobulą pasaulį sukurs gamta ir kad žmogaus politinė ir religinė veikla turi būti kiek įmanoma santūresnė. Žmogiškoji būtybė tėra paprasta sudedamoji gamtos dalis, ir Protas liepia žmogui džiaugtis laisve.
2. DĖSTYMAS
Naujosios idėjos svarstomos visur, o ypač Prancūzijoje, iš kur dauguma jų kilusios. Daugelis apsišvietusių privilegijuotų klasių atstovų pripažįsta, jog reformos reikalingos. Idėjos toliau plinta. Manoma, kad gerai valdyti nėra vienintelė monarcho pareiga. Monarchai pajunta grėsmę, bet joks valdovas, nebūtų sutikęs su “visuomenės sutarties” sąvoka. 1770-1780 m. visos Europos akys nukreiptos į Ameriką. Todėl, kad Amerikos revoliucijos vadai remiasi Loko idėjomis ir Švietimo epochos filosofais. Tai yra pirmasis Švietimo idėjų pritaikymas praktikoje. Įvykiai anapus Atlanto veikia europiečius, trokštančius reformuotis, netgi panaikinti monarchinius režimus. Tarp kolonijų ir Londono kyla rimtas konfliktas dėl mokesčių sumos, kurią kolonijos už Didžiosios Britanijos kariuomenės išlaikymą turi sumokėti Londonui. 1773 m. grupė kolonistų sumeta į vandenį arbatžolių siuntą iš Indijos, ši “Boston Tea Party” yra pateikiama kaip Amerikos revoliucijos užtaisas. 1775 m. trylikos kolonijų atstovai, susirinkę Filadelfijoje į žemyno kongresą, paskiria pulkininką Džordžą Vašingtoną kolonijų kariuomenės vyriausiuoju vadu. 1776 m. kongresas paskelbia: “…kad šios suvienytos kolonijos yra ir teisėtai turi būti laisvos ir nepriklausomos valstijos; kad jos atleidžiamos nuo bet kokio pavaldumo Didžiosios Britanijos Karūnai; kad bet koks politinis ryšys tarp jų ir Didžiosios Britanijos valstybės yra ir turi būti visiškai nutrauktas”. 1776 m. liepos 4 d., nepriklausomybės paskelbimas patvirtinamas: “Mes laikome akivaizdžiomis šias tiesas: visi žmonės gimsta lygūs; visi jie Kūrėjo apdovanoti neatimamomis teisėmis; tarp šių teisų yra gyvybė, laisvė ir laimės siekimas”.
Šie principai atitinka Švietimo idėjas. Daug savanorių, tokių kaip Lafajetas, Kosciuška, von Štoibenas stoja patriotų pusėn. Netrukus prancūzų ir ispanų vyriausybės, dvi įprastinės Anglijos priešininkės, karine jėga paremia naująją respubliką, ir ši 1783 m. priverčia Angliją pripažinti jos nepriklausomybę.
Prancūziją dėl dalyvavimo JAV nepriklausomybės kare prislėgė dar didesnės monarchijos finansinės bėdos, jau ir taip įsisenėjusios. Tačiau užuot dariusios būtiną reformą, Liudviko XVI vyriausybė imasi tik baikščių priemonių, teikiančių kritikams progą suversti atsakomybę už krizę Karūnai ir privilegijuotiems luomams. Iš tiesų, dvasininkija ir bajorija, kaip ir kai kurie miestai, išvengia didžiosios tiesioginių mokesčių dalies, šie suverčiami ant
amatininkų ir valstiečių. Valstiečiai senjorams dar privalo duoti feodalines prievoles. Priešingai negu Anglijoje, aukštoji prancūzų aristokratija yra uždara kasta, draudžianti bet kokį pakilimą visuomenės laiptais smulkiajai bajorijai ir turtingajai buržuazijai.
Prancūzų visuomenės negalavimo pradžia – ne 1789 metai, bet dvi aplinkybės suteiks šiems metams ypatingą vietą istorijoje: 1787 ir 1788m. derliai kelia rimtų apsirūpinimo maistu sunkumų, juos dar padidina nepatikimas transporto organizavimas. Javų kaina aukšta, miesto varguoliai vos įperka duoną. Prie ekonominės krizės prisideda politinė krizė. Liudvikas XVI, nežino ko stvertis šių visų problemų akivaizdoje. Finansų ministrai vienas po kito taip pat nesusitvarko su jomis, jie ketina padidinti mokesčių mokėtojų skaičių ir orientuotis į lygybę mokesčių atžvilgiu, kas iššaukia privilegijuotųjų maištą.