Seinai tuomet priklausė Varšuvos kunigaikštystei, kurią 1807 m. sukūręs Napoleonas. Ji buvo įtraukta į karą su Rusija kaip sąjungininkė. Viso to nepaisydamas gen. Vrede, užpykęs ant miestelio gyventojų, kad jie jo iškilmingai nepasitikę prie miestelio vartų, liepė Seinams sumokėti 24000 frankų kontribuciją, grasindamas: jeigu per vieną dieną ji nebus sumokėta, miestas bus išplėštas ir padegtas. Seinų apskrities viršininkui (suprefektui) pavyko įkalbinti gen. Gronche, kad panaikintų šią kontribuciją. Vrede Seinų gyventojams atkeršijo kitaip. Jis liepė nulupti namų šiaudinius stogus arkliams pakloti, nupjauti javus ir pievas arkliams pašerti (nors pašaras iš anksto paruoštas). Nuo šviežio neįprasto pašaro tuoj pat pastipo keletas dešimčių arklių. B. Butkevičius pasakoja, kad javai atžėlė, ir sulaukta gražaus derliaus.
Kai prancūzų armija išvyko iš Varšuvos kunigaikštystės, pasiliko daug marodierių, kurie plėšė vietos gyventojus. Jie veikė grupėmis (po kelis žmones). Puldinėjo ūkininkų ir dvarininkų sodybas. Marodierių gaudyti iš miesto siųsti kareivių būriai. Sugauti marodieriai buvo kariami miestų aikštėse. Jei kur kariuomenės nebūta, patys gyventojai (visų visuomenės sluoksnių) būrėsi, ginklavosi ir ėjo gaudyti miškuose ir balose besislapstančių marodierių. Kova su šiomis gaujomis labai įpykdė gyventojus, tad jie buvo nedraugiški prancūzams.
1812 m. rudenį prancūzai vėl pasirodė Lietuvoje. Prancūzų kariuomenės intendantai bėgo su grobiu ir moterimis. Daug tų moterų priklausė aukštajam visuomenės sluoksniui. Apie lapkričio vidurį pasirodė lenkų artilerija, o paskui kavalerija be arklių, kurioje būta daugiau karininkų nei kareivių. Visi jie buvo apsivilkę dvarininkų drabužiais. Plk. Dalfus atsivežė dvi didžiules skrynias, pagražintas brangakmeniais ir auksu, pilnas ikonų, sidabrinių bažnyčios indų, brangių moteriškų suknelių ir kailių. Šios skrynios ilgą laiką stovėjo B. Butkevičiaus bute. Pats pulkininkas vakarą vietoje chalato apsirengdavo moteriškais kailinukais, pamuštais puikiais sabalų kaileliais ir dengtais audiniais su aukso gėlėmis. Net pulkininko švarkas ir kelnės buvo pamuštos sabalais. Taip pat pulkininko brolėno švarkas ir kelnės.
Per Seinus grįžo 5-asis korpusas, kuriame buvo Lenkijos kariai. Lenkijos kariuomenės likučiai įėjo į Seinus be jokios tvarkos, kaip paprasti keliauninkai. Tik jų gen. Izidorius Krasinskis įvažiavo karieta, pakinkyta šešiais padoriais žirgais. Jis ryškiai skyrėsi nuo apdriskusių kareivių. Niekam į galvą neatėjo, kad per Seinus važiuos pats Napoleonas. O tuo tarpu gruodžio 8 d. kun. Facyn pasakė licėjuje, kad į miestą esąs atvykęs Napoleono rūmų maršalas Lelaincauras su kažkokiu ponu, kuris labai panašus į Napoleoną. Visi, kurie kur nors buvo matę Napoleoną (ir B. Butkevičius), kai prancūzai žygiavo į Rusiją, ėmė rinktis Miciukevičiaus name (“Kafe-haus”). Napoleonas vaikščiojo po kambarį, kuriame Miciukevičienė gamino valgį atvykusiems svečiams. Jis dažnai prieidavo prie židinio, bet šeimininkė, kuriai Napoleonas trukdė, nustumdavo jį. Napoleonas buvo apsivilkęs jėgerių pulko uniforma ir aksomo švarkeliu, pamuštu sabalais. Vietoje įprastos skrybėlės jis turėjo sabalų kepurę, padengtą žaliu aksomu.