Kinų FILOSOFIJA
Kinų filosofijos raida skirstoma į 4 pagr. laikotarpius: 1) senovės, arba
klasikinės filosofijos (VI-III a. pr. m. e.), 2) vid. amžių (III a. pr. m. e.-
XIX m. e. a. vid.), 3) naująjį (XIX a. vid.-1919), 4) naujausiąjį (nuo 1919).
Atsiradusi ið rel. mit. vaizdinių, sen. filosofija, išskyrus retas
išimtis, liko nuošalyje nuo Kinų mokslo raidos. Jos idėjos ir idėjų reiškimo
formos sunkiai perteikiamos Europos filos. kategorijoms. Kita vertus, senosios
filosofijos sąvokos nebuvo griežtai apibrėžtos, dėl to įvairios mokyklos jas
įvairiai interpretavo. Filosofiją sudarė metaforas, aforizmai, palyginimai ir
pavyzdžiai ið istorijos, o ne logiðkai susijusių teiginių sistema. Filosofijos
mokslų sąvokos vystėsi gana lėtai. Klasikinė filosofija pirmiausia gvildeno
praktinius visuomenės ir valstybės valdymo, moralės klausimus. Ji buvo
supolitinta, filosofai neretai buvo ir valstybės veikėjai. Viena klasikinės
filosofijos problemų buvo dangaus ir visa, kas egzistuoja, kilmė. Dangus
(tian) iš pradžių buvo suvokiamas kaip aukščiausias valdovas, likimas ir visa,
kas egzituoja, pagrindas. Žemė galinti egzistuoti tik dangaus pritarimu; dėl
to viešpataujanti klasė visokeriopai rėmė šią dangaus mistifikaciją.
Paveldimosios aristokratijos santvarkos irimas pakeitė ir tikėjimą dangaus
galybe. Ankstesnieji dangaus vaizdiniai ilgainiui užleido vietą realistiniam
požiūriui. Natūrfilosofai apibūdindami pasaulį, reiškė stichiškai
materialistines ir dialektines idėjas. Pirminę materiją (ci) sudarą 5
elementai – vanduo, ugnis, medis, žemė ir metalas, kurie veikiami prieðingų
jėgų in (pasyvios moteriškos) ir jan (aktyvios vyriškos), sukurią pasaulio
įvairovę. Šių kosminių jėgų dualizmu kinų filosofai aiškino gamtos kitimus.
Materialistines pažiūras į dangų ir gamtą reiškė daosistai, žymiausias jų –
Lao Dzė (Filosofija Daosizmas). Dangų jie laikė gamtos dalimi, susidedančių iš
lengvų in ir jan dalelių ir kintančia pagal filosofiškai dao, t.y. natūraliai.
Naivia forma reikšdami visuotinio dėsningumo idėją, daosistai sufatalino dao
ir teigė, kad jam negalima pasiprieðinti.
Žinomiausią etinę ir politinę doktriną sukūrė Konfucijus (551-479 pr. kr.).
Stiprindamas senuosius papročius ir tradicijas, jis rėmė egzistuojančius
visuomenės santikius, teisino socialinę nelygybę ir diduomenės privilegijas.