MOKSLAS
Vakarų ir Rytų Europos šalių mokslas 17a. labai sparčiai skverbėsi į pasaulio pažinimą: išsiskyrė daugelis gamtos ir tiksliųjų mokslų sričių su savo priemonėmis ir būdais, buvo pagrįsta ir išplėtota heliocentrinė kosmologinė sistema.
17a. pradžioje ėmė ryškėti praeitais amžiais vykusio profesionalaus mokslo savinimosi vaisiai, kurie rodė, kad jos vertybės tapo neatsiejama Lietuvos kultūros dalimi, kad jos permąstomos, perkuriamos. Kai kuriose mokslo srityse lietuviai padarė atradimus, tapusius lietuvių tautos įnašu į europinę pasaulio dėsningumų pažinimo raidą, į technikos pažangą. Mokslo naujienos Lietuvos visuomenę pasiekdavo žymiai greičiau ir plačiau. Tačiau 17a. viduryje valstybės politinė krizė sužlugdė pirmosios amžiaus pusės kultūrinį pakilimą, stabdė mokslo pažangos tempus.
17a. plačiausiai skleisti mokslą, sudaryti sąlygas jo adaptavimui ir kūrimui galėjo Vilniaus universitetas, kuris vėlyvojo feodalizmo laikotarpiu buvo reikšmingiausias ir stambiausias LDK intelektualinio gyvenimo centras. 1644m. pradėjo veikti teisės fakultetas. 17a. pirmojoje pusėje buvo parengti Lietuvos tiksliųjų mokslų darbai, pradėję mūsų krašte matematikos, optikos, fizikos, astronomijos ir kitų mokslų istoriją. Dauguma pas mus parengtų ir išleistų tiksliųjų mokslų veikalų, buvo ne atrandantys naujus pasaulio dėsningumus, bet plačiau paskleidžiantys mokslą Lietuvos visuomenei. Kai kurių humanitarinių mokslų šakų (t.y. logikos, retorikos, literatūros teorijos, poetikos) lygis buvo toks, kad jų veikalai tapo pripažinti tradicinio mokslo centruose – žymiuose Vakarų ir Vidurio Europos universitetuose. 1618m. išleistas Martyno Smigleckio „Logika“ vadovėlis, kuris buvo paplitęs ir kituose universitetuose – Paryžiaus Sorbonos, Dublino ir kituose. Šis vadovėlis buvo pakartotinai išleistas tris kartus Oksforde. Taip pat didelio pasisekimo susilaukė Ž. Liauksmino „Iškalbos praktika“, užsienyje išleista net 13 kartų. Humanitarinių mokslų srityje 17a. buvo bandoma gilintis į mokslo šakas, galėjusias tiesiogiai kurti tautinės kultūros vertybes, ― į Lietuvos istoriją ir lietuvių kalbos mokslą. 1650m. Alberto Vijūko-Kojelavičiaus „Lietuvos istorija“ buvo vienintelis ne tik 17a., bet ir sekančio šimtmečio veikalas, kuriame buvo mėginta nagrinėti Lietuvos feodalinės valstybės istoriją, pažinti vieną iš tautos gyvavimo formų, bandyta vertinti didžiausius valstybės gyvenimo įvykius. Antikinės literatūros bei literatūros teorijos pažinimu Lietuvos humanitarinius mokslus išgarsino profesorius Motiejus Sarbievijus. Nors kilme mozūras, bet buvo suaugęs su Lietuvos kultūriniu gyvenimu ir apie Lietuvą daug rašė. Istorijos sričiai priskirtini Albrechto Stanislovo Radvilos parašyti du variantai istorinės apybraižos apie trijų Vazų valdymą. 1630m. pirmoji lietuvių kalbos gramatika, buvo parašyta K. Širvydo — tai „Lietuvių kalbos raktas“. Kalbos mokslui priklauso jo sudarytas „Trijų kalbų žodynas“. Žodyne fiksavo lietuvių kalbos leksiką, bet drauge pats kūrė arba ėmė kitų sukurtus naujadarus. K. Širvydo žodynas iki 19a. buvo vienintelis spausdintas lietuvių kalbos žodynas, kiekvienas naujas jo leidimas buvo peržiūrimas ir papildomas naujais žodžiais.
Naujovės visuomenę pasiekė daugelių kelių. Iš jų svarbiausios ir didžiausios įtakos turėjęs Vilniaus universitetas. Nors naujiems dalykams, ypač gamtos mokslų, plysti universitete buvo kliūčių, nuo vykusios Europoje pasaulėžiūrų kovos. Tačiau kai kurios gamtos mokslų naujovės pasiekdavo Vilnių gana greitai: Galilėjaus atrastos Saulės dėmės Vilniuje buvo žinomos po penkiolikos metų, taip pat kaip ir apie išrastą teleskopą. Gamtos mokslų filosofijos kurse reiškėsi tarp ptolomėjiškos geocentrinės ir heliocentrinės sistemų. Tuo metu atradimus buvo bandoma derinti su paraidžiui suprastais Biblijos teiginiais apie pasaulėvaizdį ir tik ateinančiame šimtmetyje, Bibliją pradėjus traktuoti alegoriškai, mokslo teiginiai įgijo autonomines teises.