Istorikų ginčai dėl 1923 m. lietuvių žygio šaltomis sausio dienomis tebesitęsia. Kokių tik epitetų nebuvo sugalvota Klaipėdos krašto užėmimui apibūdinti: aneksija, įsiveržimas, anšliusas, sukilimas, ir pan.
1919 m. gegužės 28 d. pasirašytoje Versalio taikos sutartyje 28-tu ir 99-tu straipsniais naujai sudarytas Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos Reicho ir laikinai perduotas valstybių nugalėtojų žinion. Tiesiogiai Lietuvai šis kraštas nebuvo perduotas dėl: 1) Vokietijos delegacijos protestų, kurie teigė, jog Klaipėdos miestas grynai vokiškas; 2) dėl to, kad Lietuva turinti teritorinių ginčų su Lenkija 3) dėl Lenkijos delegacijos Versalio Taikos konferencijoje reikalavimų. Ji siekė gauti kuo daugiau teisių į Klaipėdą, kurios uostas buvo labai svarbus lenkų medienos eksportui.
Jis pareiškė ministrų kabinetui, kad Lietuvos kariuomenė per 24 valandas galinti Klaipėdą užimti. Kadangi buvo didelė rizika karine jėga užimti Klaipėdą, tai buvo sutarta surengti sukilimą, kuris buvo pavestas suorganizuoti ministrui pirmininkui Galvanauskui. Galvanauskas turėjo slaptai pasirūpinti sukilimo planais, parinkti karinį bei politinį sukilimo vadą ir sutvarkyti visus kitus sukilimo reikalus. Klaipėdos krašto nukariavimo versijos Želigowskio pavyzdžiu buvo atsisakyta.
Visų pirma Lietuvos vyriausybė turėjo išsiaiškinti kaimyninių valstybių nusistatymą sukilimo atveju. Vokietija, kaip buvo paminėta, nenorėjo, kad Lenkija įsitvirtintų Klaipėdoje, todėl buvo palankaus nusistatymo Lietuvai. 1922 1920 m. sausio pradžioje Vokietija taikos sutartį ratifikavo. Iki Klaipėdos krašto perėmimo jį administravo grafas V. Lambsdorf. 1920 m. vasario 12-13 d. į miestą atplaukė Prancūzijos ir Anglijos karo laivai, vokiečiai išvedė savo kariuomenę, o į Klaipėdą buvo įvestas nedidelis prancūzų batallionas. Krašto valdymą perėmė prancūzų paskirtas Klaipėdos krašto vyriausiasis komisaras gen. Dominique Odry, kuriam vasario 25 d. buvo oficialiai perduotas valdžios vairas.
D. Odry valdymo metais Klaipėdos krašte mažai kas tepasikeitė. Nors savo pirmąjame atsišaukime į gyventojus jis pabrėžė, esą visi ryšiai , sieję šį kraštą su Vokietija, nuo šiol yra nutraukiami, palikti Vokietijos įstatymai, administracinė, teismų, švietimo sistema, vokiškų markių cirkuliacija rodė ką kitą.
1921 m. gegužės 1 d. vyriausiuoju komisaru tapo G. Petinse. Jo valdymo metais krašte buvo vis labiau plėtojama Freistaato (laisvos Klaipėdos krašto valstybės) idėja. Freistaato idėja kilo dėl to, kad vietiniai gyventojai ne itin troško susijungti su Lietuva, kuris turėjo anksčiau ar vėliau įvykti, o puoselėti viltis apie grįžimą į Vokietijos sudėtį buvo beprasmiška.
Tuo tarpu Lietuva, praradusi sostinę Vilnių,mažiausiai troško dar prarasti ir galimybę į Klaipėdos uostą. Taigi Lietuva ėmė veikti panašiu principu, kaip ir Prancūzai, platindami Freistaato idėją – Lietuvos tikslas buvo įgauti kuo didesnį gyventojų palankumą susijungimui su ja.
Dėl Klaipėdos krašto sukilimo iniciatyvos ir jo parengimo yra dvi versijos, kurios abi rodo didelį Lietuvos vyriausybės, Šiaulių Sąjungos, bei Mažosios Lietuvos lietuvių visuomenės susirūpinimą Klaipėdos karšto likimu. Pagal pirmąją versiją, paremtą Galvanausko atsiminimais, Klaipėdos sukilimo parengimo eiga buvo tokia: 1922 m. sausio mėn. Lietuvos konsulu Klaipėdoje buvo paskirtas J. Žilius. Jis pranešinėjo Lietuvos `vyriausybei apie gresiantį pavojų Lietuvai, “freištatui”Klaipėdoje įsteigus. Dėl Sąjungininkų delsimo Klaipėdos klausimą spręsti, konsulas Žilius siūlė pasirengti ir užimti Klaipėdą jėga.Jis paprašė Lietuvos vyriausybę atsiųsti konsulatan dirbti strategą karininką, kuris parengtų sukilimo planus. Anuometinis Lietuvos užsienio reikalų ministras Jurgutis nepritarė konsulo Žiliaus sumanymui jėga užimti Klaipėdos krašto teritoriją, nes pažeidus Versalio taikos sutartį, susidarytų Lietuvos valstybei tarptautinių problemų. Tačiau Žiliaus alermuojantieji pranešimai apie padėtį vertė Lietuvos vyriausybę veikti į Klaipėdos krašto gyventojus visų pirma propagandos priemonėmis.