Majų civilizacija, tiek daug davusi žmonijai, buvo taip tolima pačiam žmogui. Majų mokslininkai sugebėjo apskaičiuoti dienos ilgį ir nustatyti mėnulio užtemimo laiką, tačiau niekada nesukūrė tobulesnio įrankio žemdirbiui.
Majų darbo žmones galima padalinti į dvi grupes: į priklausomus, tačiau asmens laisvę turėjusius žemdirbius, statybininkus bei amatininkus ir į tikruosius vergus. ,,Žemieji žmonės” dirbdavo žemę, tačiau jiems priklausė tik vienas trečdalis pajamų. Antrą trečdalį paimdavo didikai, trečią- žyniai. Pagrindinis šio žemojo luomo žmonių užsiėmimas buvo žemdirbystė. Žemę majai įdirbdavo taip: pirmiausia akmeniniais kirviais iškirsdavo mišką ir sausus medžius sudegindavo. Iškirstą plotą apsėdavo: žemdirbys lazda padarydavo dirvoje duobutę, į kurią įdėdavo kukurūzo sėklą. Apsėjęs lauką, žemdirbys daugiau juo nebesirūpindavo ir grįždavo į jį tik tada, kai subrendusios burbuolės jau pradėdavo džiūti. Tada kukurūzus nuimdavo. Dirva nuo tokio neūkiško naudojimo per dvejus trejus metus visiškai nusialindavo. Majai augino dar medvilnę, pupeles, tabaką, kakavą, miškuose kopdavo laukinių bičių medų ir t.t. Jūros vandenys gausiai teikdavo žuvies, iš jūros vandens pasigamindavo ir druskos.
Majai medžiojo laukinius triušius, agučius, driežus. Kiekviena šeima augino kalakutų, ančių. Vis dėl to majų valgis buvo labai vienodas, net 90 procentų maisto sudarydavo kukurūzai.
Žemojo luomo žmonės privalėjo duoti duoklę savo valdovams ne tik žemės ūkio produktais. Dar svarbi pareiga buvo statyti majų didikams rūmus, šventyklas bei piramides. Žemasis luomas tiesė ir akmens kelius, jungusius svarbiausius majų kulto centrus.
Dar žemiau už laisvuosius darbininkus stovėjo vergai. Jais tapdavo nepaakoti majų dievams karo belaisviai. Vergu galėjo tapti ir paties miesto- valstybės pilietis. Priežasčių buvo labai daug. Arba jis gimė vergas, arba kuo nors nusikalto (ypač apsivogė), ir už tai buvo nubaustas vergauti iki gyvos galvos, arba, kad prasiskolinęs negalėjo grąžinti skolos ir tapo skolininko vergu iki to laiko, kol šeimos nariai jo neišpirks. Svetimtautis taip pat galėjo būti parduotas i majų miestą vergu. Majai turėjo pinigus- kakavos pupeles.
Žemojo luomo daugumas gyveno kaimuose, provincijose, plačiose majų miesto apylinkėse. Vienos gyvenvietės gyventojai sudarė kaimo bendruomenę. Žemė buvo bendruomenės nuosavybė, iš jos kiekviena šeima gaudavo atitinkamą sklypą. Kai žemė po trejų metų visiškai išsekdavo, šeimai bendruomenė duodavo naują sklypą. Majų šeima buvo patriarchalinė. Savo ,,pavardę” gaudavo pagal tėvą, o ne pagal motiną. Kiekvienas majas turėdavo iš viso keturis vardus.
Majai rengdavosi drabužiais, pasiūtais iš puošnių audeklų, išaustų staklėmis iš medvilnės arba iš agavos plaušų. Avėjo odiniais sandalais, kurie būdavo labai puošnūs.
Majų gyvenimo centras buvo sritys, sudarančios Gvatemalos dalį. Petene išaugo daug nuostabių majų miestų- Kopanas, Tikalas, Kirigua, Palenkė, Jakščilanas ir dešimtys kitų. Visi šie Senosios imperijos miestai prie Usumasintės gyvavo labai trumpai ir Senosios imperijos laikotarpio pabaigoje lyg be niekur nieko sunyko. Senoji imperija staigiai sužlugo dėl to, kad jau visa žemės ūkiui tinkama žemė buvo visiškai nugyventa. Žlugimo priežastimi laikė epidemijas, o kiti bandė tai aiškinti staigiu klimato pasikeitimu, dar buvo kaltinamas žemės drebėjimas. Senoji imperija išnyko, nes jos viduje susikirto aštriausi socialiniai prieštaravimai.
Dešimtajame amžiuje toltekai nutraukia majų vienatvę. Sugrįžę sukūrė naują miestą- valstybę, kurioje žymus Meksikos kultūros poveikis. Toltekų palikuonys išmokė majus naudoti naujas medžiagas: turkį, agato atmainą oniksą, kalnų kristalą, o taip pat metalus. Emigrantai iš Tulos- Tolano, atvykę į šiaurinį Jukataną kartu su majų icais kalbėjo majiškai. Įkuriami miestai- valstybės, kurios greit augo.
Naujosios imperijos laikotarpiu, kuris vadinamas majų renesansu, 1007 metais trys svarbieji Meksikos majų miestai susijungia į Majapano lygą- konfederaciją, kuri buvo aukščiausia prieškolumbinių majų federacijos pastangų viršūnė. Tačiau, tuštėjant atskiriems miestams, augant prabangai augo ir pavydas bei blogai paslėpta neapykanta tarp jų valdovų. 1994 metais prasidėjo atviri nesutarimai. Majapano valdovas Unakas Selas iš Kokomų dinastijos su keliais meksikiečių samdinių būriais užpuola Čičen Icą ir užima miestą. Taip tampa neribotais šiaurės Jukatano valdovais.Majapano karinė galia pirmą kartą majų istorijoje sustiprinama tikromis gynybinėmis sienomis aplink miestą. Iki tol nė vienas majų miestas neturėjo tokių sienų.
Majapano Kokomai Jukatane viešpatavo 250 metų. Bet įvyko bendras visų Jukatano majų sukilimas prieš Kokomų diktatūrą. Nugalėtojai 1441 metais sunaikino nepriklausomą miestą, visiems laikams baigėsi tautinė majų vienybė. Atsirado 18 nepriklausomų majų valstybių ir valstybėlių, tik penkios turėjo didesnę reikšmę.
Labai painus ir gausus buvo klasikinio periodo majų mitologijos panteonas. Vietinės dievybes, vienijantis gentims ir karalystėms, susijungė į vieningą
genealoginę sistemą. Majų panteone yra vaisingumo ir vandes, medziokles, ugnies, žvaigdžių, planetų, mirties, karų ir kt. dievybės. Majai manė, kad Visatata susideda iš 13 dangų ir 9 požemio pasaulių. Indėnų rašytiniuose šaltiniuose dažnai minima dievų – dangaus valdovų Oštachun- Tikų grupė. Šie dievai, 13 dienų savaitės globėjai, vaidijosi su požemio dievų Bolon- Tikų grupe. Šios grupės dažnai buvo suvokiamos kaip vienas visetas. Anot majų, Visatos centre yra pasaulio medis, prasiskverbęs per visus dangaus sluoksnius; kiekvienoje dangaus pusėje yra dar po vieną medį: raudonąjį (rytuose), baltąjį (šiaurėje), juodąjį (vakaruose) ir geltonąjį (pietuose). Su keturiomis dangaus pusėmis asocijuojasi ir lietaus dievai čakai, vejo dievai pavachtunai ir dangaus laikytojai bakabiai. Jie pasiskirstę prie pasaulio medžių ir yra skritingų spalvų. Raudonieji čakai, pavachtunai ir bakabiai yra rytuose, baltieji – šiaurėje, juodieji – vakaruose, geltonieji – pietuose. Svarbiausią vietą majų panteone užėmė jaunas kukurūzų dievas, kuris buvo vaizduojamas kaip jaunuolis su galvos apdangalu, primenančiu kukurūzo burbuolę. Iš dangaus dievų svarbiausias buvo pasauliovaldovas (pasaulio kūrėjas, žinių kastos įsteigėjas, rašto išradėjas) Icamna – bedantis senis raukšlėtu veidu. Ugnies dievas – senis milžiniška, stiliziuotom ugnies liepsnom išsišakojusia nosimi, klausikiniame periode vaizduotas antropomerfiškai. Kitos svarbiausios majų dievybės yra klonių dievas, dievas medžiotojas, elnių dievas, mirties dievai, dievai jaguarai ir kt. Preciziškai buvo vaizduojamas dievas nešėjas: juodas veidas ir kūnas, nepaprasta akis, atsikišusi nosis bei atvipusi apatinė lūpa, kakta su raiščiu kroviniams ir ryšuliams nešti. Iš daugelio deivių svarbiausios buvo ,,raudonoji deivė”, vaizduojama su plėšraus žvėries letenomis ir gyvate vietoj galvos apdangalo, mėnulio deivė, audimo, medicinos žinių ir vaikų gimdymo globėja Iščela. Dauguma dievų – gyvūnų ar paukščių išvaizdos. Olmekų kultūros tradicijai būdingi dievų juguarų paveikslai, susiję su medžiokle, požemio pasauliu, mirtimi, karo kultais. Juodasis ir raudonasis jaguaras artimas lietaus ir pasaulio šalių dievams. Klasikinio periodo jaguaras tikriausiai buvo įvairių miestų-valstybių valdovų dinastijų kilties dievas. Vienas sudėtingiausių mitologinių paveikslų majų panteone- Kukulkanas, garbinamas kaip vėjo, Veneros planetos dievas.