Kinų religija – unikali. Jos unikalumą iš dalies paaiškintume tuo, kad kinų religija yra vienintelė iš didžiųjų pasaulio religijų, kuri iš pradžių rutuliojosi izoliuotai, nepatirdama kitų didžiųjų pasaulio religijų įtakos. Konfucianizmas yra viena iš trijų didžiųjų Kinijos religijų, jau buvo įgavęs aiškius kontūrus, kai patyrė pirmą reikšmingesnį sąlytį su išoriniu pasauliu. Dėl šios priežasties kinų tikėjimas įgavo tokį pavidalą, kurio nepalyginsi su jokia kita pasaulio religija. Konfucianizmas nė kiek nepanašus nei į judaizmą, nei į krikščionybę, nei į islamą – monoteistines religijas, kurių centre – Dievas. Konfucianizmas, tarkime, išvis beveik nesvarsto, kokia Dievo prigimtis, kokios jo funkcijos. Dėl šios priežasties konfucianizmas dažnai netgi visai nelaikomas religija. Bet akivaizdu, kad konfucianizmas yra religija ir kad tai vyraujanti religinė tradicija Kinijos istorijoje.
Dangiškasis rūpestis
Dar prieš susiformuojant konfucianizmui, išryškėjo Šangų ir Čou religijų elementai ir suteikė joms gana aiškų pavidalą. Ir tai nė kiek nestebina, juk visos didingos civilizacijos pasirenka religiją, kuri, beje, ir suteikia joms išskirtinumą, pažymi jų ribas istorijoje.
Yra viena idėja, vienas kinų religijos bruožas, kurį istorijos raidoje viena iš kitos perėmė visos religinės sistemos, – tai dangiškojo rūpinimosi žmogumi idėja. Tiek rytų, tiek vakarų Čou religija persmeigta leitmotyvo, kad aukštasai Dangus pats rūpinasi žmonių gerove. Iš tikrųjų, sakoma, jog Dangus girdi ir mato, kaip girdi ir mato žmonės, taigi jis yra aktyviai rūpinantis žmonėmis.
Įsitikinimas, kad rūpinimas žmogumi yra viso kosmoso pagrindas, daro kinų religiją labai skirtingą nuo tokių religijų kaip judaizmas, krikščionybė, islamas, kur religinės sąmonės esmė yra baimės arba baimingos pagarbos prieš aukščiausiąjį galybės jausmas. Štai kodėl kinų religija visuomet kuo glaudžiausiai susijusi su etine nuostata. Tvirtas įsitikinimas, jog Dangus rūpinasi žmogumi ir veikia jo likimą, nuspalvina visą kinų žmogaus santykio su transcendentu bei kitais žmonėmis sampratą.
Filosofija ar religija ?
Kas tada pačių kinų požiūriu yra konfucianizmas? Ar tai filosofija ar religija? Ar jai būdingos kokios nors mistinės tendencijos, kurios galbūt padeda tikintiesiems pasiekti tobuliausius religinio gyvenimo tikslus?
Į šį klausimą atsakytume prisiminę tą bendrą skirtumą, kuris egzistuoja kinų kultūroje tarp terminų čia (mąstymo mokyklos, filosofija) ir čiao ( mokymas, religija). Pirmasis terminas apibūdina didžiuosius mąstytojus bei jų mokymą, taip pat “didžiąsias tradicijas”. Antruoju terminu kinai nusako religinius ar atskirus unikalius būdus, kuriais didžiąsias tradicijas suvokia paprastas žmogus. Visos kinų religinės tradicijos, konfucianizmas, daosizmas, net ir budizmas, II a. pasiekęs Kiniją, visuomet atskirdavo intelektualinę tradiciją nuo kulto, nuo pamaldžiosios religinio gyvenimo pusės.
Bet kinų religija niekuomet nesistengė supriešinti čia ir čiao sampratų. Itin būdingas kinų požiūris, jog čia ir čiao yra du taškai vienoje begalinėje tiesėje. Jie skirtingi, tačiau susiję. Tradiciškai Kinijoje kiekviena iš didžiųjų religijų veikdavo dviem lygiais; buvo daug konfucianizmo filosofijų ir daugybė įvairių religinio meno, tokios kaip meditacija, liturgija ir ritualas, mokytojų.
Konfucianizmas
Lotynizuotas pavadinimas konfucianizmas yra vakariečių sukurtas, jį XVII a. sugalvojo misionieriai jėzuitai. Įdomu tai, kad tie pirmieji Vakarų misionieriai puikiai permanė konfucianizmo religinę prigimtį, nors jo tradicijų bei ritualų neperėmė.
Kinų terminas, kuris atitinka konfucianizmą, Ju (“mokslininkai, raštingieji”, atskira reikšmė kalbant apie konfucianistą – “kilęs iš Tangų dinastijos”) nurodo, jog tai kur kas platesnis reiškinys negu intelektualinė kultūra. Konfucianizmas, Ju, tapatinamas ir su filosofija, čia, nors vartojami ir tokie terminai kaip Ju-čiao, Kung-čiao (Kung yra Konfucijaus šeimos pavardė) ar Li-čiao, kur Li nurodo konfucianizmo ritualus bei aukojimo elementus, kurie sudaro religinį mokymą, o jį taip pat apibūdina ir terminas čiao.
Protėvių garbinimas
Protėvių garbinimo apeigos Kinijoje savo šaknimis siekia Čou dinastiją (1122 – 325 m. pr. Kr.). pirmasis šią sampratą išpopuliarino Konfucijus (551 – 479 m. pr. Kr.), mokydamas vaikus paklusnumo tėvams, aiškindamas, kad tėvus ir vyresniuosius pridera gerbti ir gaubti rūpesčiu, kol jie gyvi būna. Žinoma, pagarbos priderama neužmiršti ir po tėvų mirties.
Konfucijus, atsitraukdamas nuo savo sukurto socialinio idealo, suformavo pagrindus tos socialinės tvarkos, kurią norėjo matyti padangėje.
“Tegul tėvas būna tėvu, sūnus – sūnumi, valdovas – valdovu, pavaldinys – pavaldiniu”, visi užims sau skirtą vietą, visi žinos savo teises ir pareigas ir darys tai, kas jiems yra skirta. Taip grupuojamą bendruomenę turi sudaryti dvi pagrindinės kategorijos, viršus ir apačia – tie, kurie galvoja ir vadovauja ir tie, kurie dirba ir paklūsta.
Konfucijus skelbė tautos interesus ir norus. Tai buvo pagrindinis Konfucijaus tikslas. “Tautą galimą priversti eiti teisingu keliu, bet nebūtina jai aiškinti kodėl.”