1. 4000 – 2000m. pr. Kr. datuojamos megalitinių monumentų konstrukcijos, tokios kaip Stounhedžo Šiaurės Europoje, akivaizdžiai liudijo, jog šių struktūrų statytojai buvo išprūsę matematikos, astronomijos bei mitologijos srityse. Žinios, kurias jie buvo įgyję, galų gale buvo perduotos besusiformuojančioms Mesopotamijos tautoms ir virto vakarų astrologijos pagrindu.
Senovinė astrologija Mesopotamijoje. Mesopotamijos civilizacija, kurią sudarė šumerai, babiloniečiai ir chaldėjai, atsirado maždaug 4000m. pr. Kr. regione, kuris dabar priklauso Irakui. Istorikų sutartinai vadinamos „civilizacijos lopšiu“, čia suklestėjusios tautos pagimdė judėjų – krikščionių tradiciją, besitęsiančią iki šių dienų. Pirmieji regiono gyventojai buvo šumerai, kurie plėtojo ankstyvąją informacijos užrašymo formą – dantiraštį. Dantiraščio lentelės virto pagrindiniu užrašymo būdu per visą Mesopotamijos gyvavimo periodą ir mūsų preliminaria pirmine informacija apie senovinę astrologiją. Šumerai domėjosi pranašavimu ir astronomija, jų matematikai laikomi savo srities žinovais, kaip ir XVIIa. Europos kolegos. Įsidėmėtina, kad šių trijų mokslų susiliejimas įvyko maždaug 2000m. pr. Kr. ir sukūrė struktūrinės astrologijos sistemos pamatą.
Ankstyviausias išlikęs astrologinis tekstas – Enuma Anu Enlil, kokių 7000 pranašingų ženklų 70-yje lentelių serija, ir Amisaduqa’os Veneros lentelės. Pirmasis datuojamas 8a. pr. Kr. ir yra senesnis už Veneros lentelę, kuri, manoma, buvo užrašyta valdant babiloniečių karaliui Amisaduqa’ai. Ankstyvajame periode Mesopotamijos astrologija buvo paprasčiausias tyrinėjimas danguje pranašingų ženklų, kurie galėtų pakenkti karalystei. Iš iššifruoto dantiraštinio teksto: „Kai Mėnulis ir Saulė oponuoja vienas kitam 14-ąją Mėnulio dieną, karalius bus linkęs išklausyti“. Planetos buvo suvokiamos kaip dievai ir vaidino pagrindinį vaidmenį darant prognozes.
. Maždaug 750m. pr. Kr. Mesopotamijos gyventojai jau buvo susibraižę dangaus vaizdą, sukūrė 18 ženklų zodiako sistemą ir pajėgė tiksliai paskaičiuoti būsimas planetų ir užtemimų pozicijas. Jie padalino ekliptiką [astronominis kelias, kurį per metus nueina Saulė – V.K.J.] į 360.00 laipsnių ir priskyrė 60 minučių kiekvienam laipsniui bei 60 sekundžių kiekvienai laipsnio minutei
Mesopotamijos astrologija suintrigavo pirmuosius graikų filosofus. Visų pirma, jie buvo astronomai be astrologijos žinių, tačiau kartą jas įsisavinę tuo ir vadovavosi
2.Mesopotamija. Dantiraščio (dantiraštis = pleištraštis; išrastas apie 3000 m. pr. Kr.) kraštas tarp dviejų upių (gr. Mesos – vidurinis, tarpinis; potamos – upė) – Tigro ir Eufrato – klestėjęs daugiau kaip 3.000 metų. 612 m. pr. Kr. Susiformavo Persų imperija, kurios kariniai žygiai į Vakarus yra jungtis tarp Mesopotamijos eros ir Europos istorijos (karai su graikais V a. pr. Kr). Mesopotamija tapo mums žinoma po to, kai buvo šiuolaikinių archeologų per paskutinįjį šimtmetį “iškasta”.
Abipus Eufrato upės buvo susikūrus viena galingiausių to laikotarpio valstybių Babilonija – pagal sostinės Babilono, kurioje buvo ir biblinis Babelio bokštas, pavadinimą; dabar – Irako teritorija į pietus nuo Bagdado, netoli Chilos miesto; pirmą kartą minima XXIV a. pr. Kr., egzitavo 1894 – 539 m. pr. Kr.
Šumerų teisė. Mesopotamijos pietuose 4-3 tūkst. Pr. Kr. Susikūrė šumerų miestai su labai išvystytu darbo pasidalijimu: žemdirbystė, amatai, valdymas (administravimas) [Wesel. Geschichte des Rechts, S.71]. (čia – skirtumas nuo Egipto, kur miestai nevaidino kiek rimtesnio vaidmens)
Čia pirmąkart randame rašytinę teisę. Šumerų miestus administravo šventikai. Šventikai kontroliavo sutarčių sudarymą, leisdavo arba neleisdavo jas sudaryti. Yra išlikę daug teisinio pobūdžio dokumentų, dantiraščiu įrašytų į tūkstančius molinių lentelių. Tai – įvairios sutartys, kurias, matyt, buvo būtina patvirtinti šventyklose. Šventyklų administracijos šiems reikalams tvarkygti turėjo savus specialistus, diku. Juos galima laikyti pirmaisiais specialiai pasirengusiais (profesionaliais) teisininkais žmonijos istorijoje. Jie atlikdavo ir teisėjų funkcijas [Wesel. Geschichte des Rechts, S.74].
Urnammu ir Hammurapi kodeksai. Iki 1947 m. buvo manoma, kad pats seniausias mums žinomas pasaulio teisynas – tai Babilonijos karaliaus Hammurapi (kai kuriuose šaltiniuose vadinamas Hammurabi, o lietuviškai – Hamurapis) kodeksas (1728-1686 m. pr. Kr.). Codex Hammurabi. Šis monumentalus Mesopotamijos įstatyminės teisėkūros “dokumentas” (diorito=magminės pilkos uolienos luitas) buvo prancūzų archeologų rastas 1901/1902 Suzų (Susa) mieste (šio miesto griuvėsiai yra dabartinio Irano teritorijoje). Originalas saugomas Luvre. Tačiau 1948 m. buvo aptiktas šumerų karaliaus Urnammu kodeksas (apie 2100 m. pr. Kr.). Jį ir reikėtų laikyti istoriškai seniausiu mums žinomu teisynu. [Wesel. Geschichte des Rechts, S.74].
Babilono visuomenės struktūros teisinis įtvirtinimas. Hammurapi teisyne yra mįslingų ar iki galo neaiškių dalykų. Iki šiol neaišku, kokiu pagrindu gyventojai suskirstyti į tris grupes: awilum, muschkenum, wardum. Gana aišku tik, kad vardum – tai vergas. Avilumas minimas beveik visuose straipsniuose. Matyt, jis – “normalus” pilietis. Tikėtina,
kad muškenumas – kažkas tarpe tarp vergo ir tikrojo žmogaus. Gal tai išlaisvinti vergai, rūmų tarnautojai? [Wesel. Geschichte des Rechts, S.83].