1917 m. Lietuvos Taryba Po 1917m. vasario mėn. Rusijos revoliucijos lietuviai suprato, jog atėjo tinkamas laikas siekti Lietuvos nepriklausomybės. Tuo metu prisijungti Lietuvą pretendavo ne tik Rusija bei Lenkija, bet ir Vokietija, 1915 m. okupavusi visą kraštą. Vokietijos vyriausybė ėmė derėtis su lietuvių politiniais veikėjais, kad Lietuva prisijungtų prie Vokietijos kultūrinės autonomijos teisėmis. Lietuviai siekė, kad Lietuva būtų paskelbta nepriklausoma valstybe, kuri sudarytų sąjungą su Vokietija po to, kai ši Taikos konferencijoje įsipareigos Lietuvą pripažinti ir ginti jos interesus. Reikalauta, kad Vokietijos valdžia netrukdytų sušaukti Lietuvių konferenciją ir Tarybą, kuri vykdys konferencijos nutarimus. 1917 m. rugpjūčio 1 d. pradėjo posėdžiauti Lietuvių konferencijos organizacinis komitetas. Keletą dienų trukusiuose posėdžiuose parengta konferencijos darbotvarkė. Konferencijos dalyviai nebuvo renkami. Organizacinio komiteto dalyviai pateikė apylinkių atstovų sąrašus arba nuvykę į vietas kartu su valsčių inteligentija paskyrė į konferenciją vyksiančius atstovus. Lietuvių konferencija vyko 1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis. Pirmininkavo Jonas Basanavičius, dalyvavo 214 visų luomų, partijų bei politinių srovių atstovų, atvyko keletas atstovų iš užsienio. Konferencija pareiškė lietuvių tautos pasiryžimą atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę etnografinėmis sienomis. Buvo sprendžiamas klausimas, kaip pasiekti Lietuvos nepriklausomybės, kurios iš didžiųjų valstybių pagalba remtis. Sąjungai su Lenkija niekas nepritarė, dalis delegatų buvo linkę derėtis su Rusija, tačiau tiesioginė Vokietijos įtaka bei viltis, kad vokiečiai pralaimės karą, vertė ieškoti Vokietijos paramos. Konferencija nutarė, jog Vilniuje turi būti sušauktas Steigiamasis seimas, kuris priims valstybės konstituciją ir nustatys santykius su kitomis valstybėmis. 1917 m. rugsėjo 21 d. konferencijoje išrinktas vykdomasis organas – Lietuvos Taryba iš 20 narių. Lietuvos Taryba turėjo įgyvendinti konferencijos nutarimus. Rugsėjo 23 d. sudarytas Lietuvos Tarybos prezidiumas, kuriam pirmininkavo Antanas Smetona. Prezidiumo vicepirmininkais buvo Steponas Kairys ir Vladas Mironas, sekretoriais – Jurgis Šaulys ir Petras Klimas. 1917 m. spalio 20 d. Taryba nusiuntė Vokietijos kancleriui memorandumą, kuriame reikalavo, kad Lietuvos Tarybai būtų suteikta teisė siūlyti karinei valdžiai, kaip pašalinti okupacinio valdymo negeroves – nepakeliamas rekvizicijas, darbo batalionus, žmonių vežimą į prievartos darbus. Tačiau karinė valdžia Lietuvoje mažai teatsižvelgė į civilinės Vokietijos valdžios reikalavimus. 1917 m. rugsėjo 6 d. vokiečiai leido lietuviams leisti politinį laikraštį „Lietuvos aidas“, kuris tapo Lietuvos Tarybos spaudos organu. Lietuvos Tarybą „vyriausiuoju lietuvių tautos organu kraštui ir valstybei atstatyti“ pripažino ir užsienio lietuviai Stokholmo ir Berno lietuvių konferencijose. Netrukus susidarė palanki politinė padėtis Lietuvos nepriklausomybės paskelbimui. 1917 m. spalio pabaigoje Rusijoje į valdžią atėję bolševikai paskelbė „Rusijos tautų teisių deklaraciją“, kurioje pripažino Rusijos tautų laisvo apsisprendimo teisę kurti savarankišką valstybę. 1917 m. gruodžio 2 d. Sovietų Rusija pasirašė paliaubų sutartį su Vokietija, gruodžio 9 d. tarp šių valstybių prasidėjo taikos derybos. Derybose Lenkijai buvo pažadėta nepriklausomybė. Derantis dėl Lietuvos, Vokietijai reikėjo dokumento, nustatančio Vokietijos ir Lietuvos santykius, rodančio lietuvių norą sudaryti sąjungą su Vokietija. Vokietija sutiko pripažinti nepriklausomą Lietuvą, jei Lietuvos Taryba pažadės susieiti su Vokietija tvirta ir amžina sąjunga, pagrįsta keturiomis konvencijomis (karine, muitų, valiutos ir susisiekimo). 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją. Pirmajame deklaracijos punkte Taryba skelbė, jog atkuriama nepriklausomos Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje ir nutraukiami visi Lietuvos ryšiai, kuriuos ji yra turėjusi, su kitomis tautomis. Antrajame deklaracijos punkte buvo prašoma Vokietijos apsaugos ir pagalbos bei skelbiama, kad „Lietuvos Taryba stoja už nuolatinį (amžiną) tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe, kuris turėtų būti įvykdytas ypač militarinės ir susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pamatais.“ Tačiau pasirodė, kad šito neužtenka, kad Vokietija pripažintų Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvos Tarybos delegacija nebuvo pakviesta į Vokietijos ir Sovietų Rusijos taikos derybas Lietuvos Brastoje. Padėtis Lietuvoje nepasikeitė, okupantai ir toliau šeimininkavo krašte. Tarybos nariai socialdemokratai S.Kairys, Mykolas Biržiška ir demokratai Jonas Vileišis, Stanislovas Narutavičius pradėjo kalbėti apie savarankiškumą be konvencijų. Tačiau kairieji galutinai nepalenkė į savo pusę dešiniųjų, kurie vis dar tikėjosi sulaukti pripažinimo. Tada jie protestuodami pasitraukė iš Tarybos sudėties. Pasikeitus tarptautinei situacijai – nutrūko Vokietijos ir Sovietų Rusijos taikos derybos, Vokietija ėmė pulti Rusiją ir užėmė naujas dideles teritorijas – Lietuvos Tarybos nariai pasiekė kompromisą. Vokietija nesilaikė savo pažado ir nepripažino Lietuvos nepriklausomybės.
Todėl nutarta dar kartą paskelbti Lietuvą nepriklausoma valstybe. Reikėjo susigrąžinti pasitraukusius Tarybos narius, kad Nepriklausomybės aktą pasirašytų visa Lietuvos Taryba. Radikalieji Tarybos nariai pareikalavo perrinkti tarybos pirmininką A. Smetoną, kaip pataikaujantį vokiečiams. Naujuoju pirmininku tapo Jonas Basanavičius. Jam pirmininkaujant, 1918 m. vasario 16 d. Tarybos nariai pasirašė naują Lietuvos nepriklausomybės deklaracijos aktą.