TURINYS
1. Įžanga 3
2. Iš medžioklės istorijos 3
3. Medžioklės įstatymai ir draudimai 5
4. Medžioklės priemonės ir būdai 6
5. Medžioklės lobiai ir jų panaudojimas 8
6. Medžiotojų papročiai ir tradicijos 9
7. Pabaiga 11
8. Naudota literatūra………….………………..…………………………………..12
1. ĮŽANGA
Medžioklė yra vienas iš seniausių žmonijos verslų. Akmens amžiau žmonėms medžioklė buvo pagrindinis maisto šaltinis. Iš medžiojamų gyvūnų jie gaudavo ne tik mėsos, bet ir kailių, taukų, ragų ir kitų dalių, kurias žmonės panaudodavo savo reikmėms. Bėgant metams medžioklė prarado savo reikšmę. Atsirado žemdirbystė bei gyvulininkystė, kuri buvo geresnis ir didesnis maisto šaltinis nei medžioklė. Lietuvos kunigaikščiai rengdavo dideles medžiokles, kurių metu sugautų žvėrių mėsą veždavo į kitas šalis. Medžiojant buvo išnaikinta ne viena anksčiau gyvenusių gyvūnų rūšis. XIX ir vėlesniuose amžiuose medžioklė daugiausiai buvo pramoga. Medžioklė taip pat padėjo saugoti gamtą – reguliuojamas gyvūnų kiekis, naikinami sergantys gyvūnai.
2. IŠ MEDŽIOKLĖS ISTORIJOS
Medžioklė yra vienas seniausių žmonijos verslų. Jis siekia paleolito pradžią. Nuo XIV iki IX tūkstantmečio prieš mūsų erą Lietuvos klimatas buvo arktinis – vasaros būdavo gana vėsios, o žiemos laibai šaltos. Tuo metu Lietuvoje gyveno daug vilnomis apžėlusių Sibiro raganosių, mamutų, poliarinių lapių. Rytų Pabaltijyje gyveno ypač daug šiaurės elnių. Juos intensyviai medžiojo rudenį, kai jie būriais traukdavo į pietus ir pavasarį, kai grįždavo. Šiaurės elniai pirmykščiams žmonėms teikė ne tik maisto, bet ir kailių, žaliavos darbo įrankiams. Iš ragų ir kaulų žmonės gamino durklus, kaplius, adatas, iš gyslų ¬– siūlus. Šiaurės elnio ragai su pjaustymo žymėmis datuojami 48 000 m. prieš mūsų erą. Panašūs ragai, datuojami 14 000 m. prieš mūsų erą rasti Papelkiuose. VII tūkstantmetyje prieš mūsų erą orai atšilo ir Lietuvoje ėmė augti lapuočiai ir mišrūs miškai. Nemenčinės, Migonių (Pasvalio rajonas) ir kitose pirmųjų mūsų eros amžių gyvenvietėse randama barsukų, kiškių, lokių, stirnų, stumbrų, šernų, taurų, voverių ir kitų medžiojamų žvėrių kaulų bei jų dirbinių.
Neolito laikais medžioklė, kaip pagrindinis verslas išsilaikė dideliuose miškų masyvuose, nederlingose vietose, tačiau ją iš vis labiau keitė atsiradusi ir plintanti žemdirbystė ir gyvulininkystė. Iki V-VIII amžiaus medžioklė vis dar buvo svarbiausias žmonių pragyvenimo šaltinis. Vėliau ji tapo papildomu verslu, tačiau iki XVI amžiaus ji vis dar turėjo didelę ūkinę reikšmę. Iki XVI amžiaus medžioklė buvo svarbiausia miško ūkio šaka.
Vystantis amatams ir prekybai, išryškėjo socialinė žmonių nelygybė, kuri palietė ir medžioklę. Susikūrus Lietuvos valstybei, medžioklės laisvė buvo suvaržyta, nes girias ėmė valdyti Lietuvos didieji kunigaikščiai. Jie siekė bendrus miško plotus apriboti ir uždrausti jais naudotis. Nepaisant to, valstiečiai buvo įsitikinę, kad miškas priklauso visiems, nes niekas jo neaugina, ir toliau slapta medžiojo kunigaikščių ir dvarininkų miškuose.
Lietuvos kunigaikščiai ir didikai buvo aistringi medžiotojai. Jie mėgo ištaigingas ir ilgai trunkančias medžiokles ir savo valdose steigė medžioklės dvarus. Lietuvos didysis kunigaikštis XIV amžiuje turėjo 18 medžioklinių dvarų. Garsus buvo Rūdninkų medžioklės dvaras. Čia 1470 metais buvo pastatyti medžioklės namai, o XVI amžiuje – trys ištaigingi rūmai iš storų pušinių rąstų ant aukštų mūrinių pamatų. Rūmai turėjo vandentiekį, į kurį tekėjo Merkio vanduo, sodą, arklides, tvenkinį su žuvimis. Taip pat buvo įruoštas ir medžioklės paviljonas, pro kurio langus didikai (taip pat ir moterys) šaudydavo žvėris. Visų garsiausias ir apylinkėse turintis daugiausiai žvėrių bei paukščių buvo Vytauto įsteigtas Belovežo medžioklės dvaras. XVIII amžiuje jame buvo pastatyti puošnūs medžioklės rūmai ir dvi oficinos. Šiomis dienomis Belovežo giria paversta rezervatu, kuriame laikomi ir tiriami stumbrai, briedžiai, taurai, elniai, lokiai ir kiti žvėrys.
Valstybiniuose miškuose medžioklės ūkį tuo metu tvarkė didžiojo kunigaikščio vietininkai (dvarų valdytojai), kurie tam reikalui skirdavo specialius pareigūnus: girininkus, žvėrių sekėjus („osočnikus“) ir gaudytojus. Buvo tam tikros valstiečių tarnybos (kiaunininkai, bebrininkai), kurie neėjo lažo, o duoklę didžiajam kunigaikščiui mokėjo žvėrių kailiais.
Valstiečiai, kurie duoklę mokėdavo kiaunių kailiais buvo vadinami kiaunininkais. XII amžiuje našlės ir bajorų dukterys negalėjo ištekėti, kunigaikščiui nedavusios vienos ar kelių kiaunių kailių duoklės. XIV amžiuje buvo itin daug kiaunininkų Žemaitijoje. Vėliau, kiaunėms nykstant, duoklė buvo pakeista šermuonėlių ir žebenkščių kailiais ar pinigais.
XVI – XV amžiuje valstybiniuose dvaruose buvo sudarytos valstiečių medžiotojų grupės. Didžiojo kunigaikščio medžiotojai privalėjo dalyvauti visose kunigaikščio rengiamose medžioklėse. Jie buvo atleisti nuo baudžiavos, tačiau vis tiek turėjo mokėti činšą ir duoklę, eiti į karą, dalyvauti talkose,
grėbti šieną ir dirbti kitus darbus.
XVI amžiuje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo ypač plečiamas bebrų ūkis. Tam reikalui buvo sukurta speciali valstiečių tarnyba – bebrininkai. Jie turėjo medžioti bebrus ir maitinti bebrų gaudymui skirtus šunis. Kunigaikščio bebrininkai važinėdavo ne tik po kunigaikščio valstybinius, bet ir po privačius dvarus, kurie jo naudai buvo palikti. Bebrininkai taip pat rūpinosi bebrų maitinimu, patinų ir patelių spalva, kuri turėjo būti juoda arba pilka. Už darbą bebrininkams tekdavo bebrų papilvės arba kas penktas kailis.
Didžiojo kunigaikščio girias saugojo žvėrių sekėjai. Jie turėjo neleisti niekam medžioti kunigaikščio giriose bei dalyvauti visose rengiamose medžioklėse. Kaimams, esantiems prie girių, buvo uždedama prievolė siųsti į medžioklę stiprius vyrus varovais, tiesti kelius bei taisyti tiltus, parūpinti žvėrims pašaro, megzti medžioklei tinklus ir juos išdėlioti. Jie taip pat turėjo dirbti statines, jose sūdyti žvėrieną ir ją išvežioti po dvarus. Pasibaigus medžioklės sezonui, tie valstiečiai privalėjo dirbti kunigaikščio dvaruose, mokėti duokles ir mokesčius.
Kunigaikščio vietininkai nuolat rengdavo dideles medžiokles, kuriose dažnai dalyvaudavo didysis kunigaikštis ir kiti didikai. Sumedžiotų žvėrių mėsa buvo gabenama į didžiojo kunigaikščio dvarus bei tiekiama kariuomenei. Laukiniai arkliai buvo gaudomi Lietuvos kavalerijai. Sumedžioti žvėrys duodavo ne tik mėsos, bet ir kailių, kurie turėjo didelę paklausą V. Europoje ir buvo svarbus valstybė iždo pajamų šaltinis. Už kailius buvo galima įsigyti druskos, geležies, ginklų ir kitų būtiniausių prekių.
1795 metais Lietuvą prijungus prie Rusijos, medžioklė ėmė smarkiai smukti, nes Pavelas I-asis pats nemėgo medžioti ir draudė medžioklę su šunimis. Nors Aleksandras I-asis kitiems medžioti netrukdė, bet pats nemedžiojo ir šiais reikalais beveik nesirūpino. Medžioklė šiek tiek pagyvėjo valdant Aleksandrui II-ajam, tačiau tuo metu plėšrieji paukščiai buvo laikomi žalingais medžioklės ūkiui ir naikinami. Plėšriųjų paukščių ypač erelių ir sakalų, labai sumažėjo. Naikinti juos skatino ir pašto karvelių stotys. Su plėšriaisiais paukščiais medžioti buvo nustota XX amžiaus pradžioje. Carizmo laikotarpiu Lietuvoje išnuomotus medžioklės plotus saugodavo prižiūrėtojai (jėgeriai).Ši pareigybė Lietuvoje yra ir dabar.
1897 metais įvykusio pirmojo Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje medžioklę ir žvejybą pagrindiniu užsiėmimu laikė 1155 žmonės. Daugiausiai jų buvo Kauno gubernijoje – 380.3. MEDŽIOKLĖS ĮSTATYMAI
IR DRAUDIMAI
Medžioklės plotai nuo senų laikų priklausė atskiroms bendruomenėms. Miške kiekvienas galėjo medžioti kur tik norėjo. Medžiojimo laisvė imta varžyti, atsiradus kunigaikštystėms. 1278 metais Prūsijoje kryžiuočių Ordinas išleido įstatymą, kuriuo leido medžioti tik kai kuriais įrankiais: tinklais, kilpomis. Medžioklės plotai turėjo įvairių privilegijų, dėl jų buvo daromi susitarimai, kurių ankstyviausi žinomi iš XIV amžiaus. 1379 metais sudarytoje Ordino sutartyje Lietuvos kunigaikščiams leista laisvai medžioti Sūduvos miškuose. Kryžiuočių ordinas dažnai duodavo Vytautui ir Jogailai leidimus medžioti Sūduvos miškuose, taip pat Šešupės ir Bebros upių pakrantėse.
Mažėjant žvėrių, medžioklės rečiau būdavo sėkmingos, todėl vis gausėjo medžioklės pareigūnų. Medžiokles rengdavo vis daugiau žmonių. XIV amžiuje jau buvo girininkai, vyresnieji ir jaunesnieji medinčiai, šauliai. Girininkas privalėjo žinoti girių ribas, žiūrėti, kad jų niekas neliestų, neužgrobtų kunigaikščio miško, nedarytų žalos medžiams ir žvėrims. Kiekvieną metų ketvirtį girininkas kartu su vyresniaisiais medinčiais pranešdavo kunigaikščiui apie esamus ir sumedžiotus žvėris. Girininkas taip pat turėjo prižiūrėti, kad miške, ypač medžioklės baruose, nebūtų kasama rūda, tiesiama kelių sakinama medžių. Medinčiai skirdavo jaunus ir stiprius vyrus, nes jiems tekdavo apeiti didelius girių plotus ir surasti vietas, kuriose gyvena žvėrys, nustatyti būsimosios medžioklės miško barus. Jeigu žvėris aptikdavo neprivažiuojamose vietose, medinčiai privalėjo rūpintis, kad būtų nutiestas kelias, pastatyti tiltai. Medinčiai dalyvaudavo visose medžioklėse. Visi medžioklės pareigūnai privalėjo saugoti kunigaikščio valdas, jose gyvenančius žvėris ir paukščius bei rūpintis, kad nebūtų pažeidžiami medžioklės įstatymai.