Turinys
1. Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………….2
2. Pagoniška Lietuva………………………………………………………………………………………………………3
3. Taikiosios misijos į Lietuvą…………………………………………………………………………………………3
4. Mindaugo krikštas ir karūnacija …………………………………………………………………………………..4
5. Krikšto situacija po Mindaugo……………………………………………………………………………………..5
6. Gedimino bandymas krikštytis……………………………………………………………………………………..5
7. Bandymai apkrikštyti Lietuvą Algirdo ir Kęstučio laikais ……………………………………………….6
8. Oficialus Lietuvos krikštas…………………………………………………………………………………………..7
9. Privilegijos…………………………………………………………………………………………………………………7
10. Žemaičių krikštas………………………………………………………………………………………………………..8
11. Lietuva po krikšto……………………………………………………………………………………………………….9
12. Išvados…………………………………………………………………………………………………………………….10
13. Literatūros sąrašas……………………………………………………………………………………………………..11
Įvadas
Šiais laikais nemaža Lietuvos gyventojų dalis – krikščionys. Bet tikriausiai ne daug kas susimąstė, kad tai buvo ilgas ir sudėtingas procesas, ypač Lietuvos istorijoje. Lietuva būdama tarp skirtingą tikėjimą išpažįstančių šalių, buvo skirtingai veikiama ir įtakojama. Nežinodama, kurį pasiūlymą priimti (Lenkijos, Maskvos ar Ordino), Lietuva išliko pagoniška iki XIVa. pab. Tai ir buvo viena iš vėlyvojo krikšto priėmimo priežasčių..
Nagrinėdama šią temą referate bandysiu įsigilinti į vėlyvą krikšto priėmimą Lietuvoje priežastį, krikšto problematiką, priėmimo kelius. Kodėl tiek daug kartų Lietuvoje buvo bandoma priimti krikštą, tačiau tai pavyko tik 1387 m., ir tai ne visiškai plačiąja prasme? Ko buvo tikimasi iš krikšto skirtingų luomų tarpe? Kokią naudą mums ji davė? Į šiuos ir kitus klausimus bandysiu atsakyti rašydama darbą.
Dažnai iškeliamas klausimas, kodėl lietuviai krikšto datos nelaiko 1251 m. Juk kaimyninėse valstybėse, pavyzdžiui, tokioje kaip Lenkija, krikštas pripažintas visos valstybės mastu, apsikrikštijus vien valdovui. Mūsų situacija kitokia. Lietuva nebuvo paskelbta krikščioniška nei po Mindaugo krikšto, nei po kitų valdovų bandymų apsikrikštyti. O juk pakankamai dažnai buvo bandoma apkrikštyti Lietuvą: pirmasis bandymas įvesti krikščionybę buvo 1253 metais, kai prieš tapdamas Lietuvos karaliumi, Mindaugas apsikrikštijo pats bei pakrikštijo du savo sūnus, žmoną bei savo vasalus. Vėliau, 1323 m. – 1324 m., Gediminas bandė įvesti krikščionybę Lietuvoje, bet žemaičiai ir rusai – stačiatikiai, pakurstyti Kryžiuočių Ordino, jam sutrukdė. Dar vienas jo bandymas 1341 m. Gediminui baigėsi tragiškai – jis buvo nunuodytas. 14 a. viduryje Lietuvoje vėl iškilo krikščionybės įvedimo klausimas. Šį kartą apkrikštyti Lietuvą bandė Algirdas ir Kęstutis, tačiau ir šie ketinimai nedavė rezultatų. Ir tik 1387 m., Jogailos iniciatyva, Lietuva tapo krikščionišku kraštu.
Šia sudėtinga Lietuvos krikšto tema domėjosi ne vienas istorikas. Apie tai rašė lenkų istorikas J. Dlugošas, J. Jurginis, M. Jučas. Pastarųjų darbais ir remsiuosi nagrinėdama šią temą. Jie išsamiai atskleidžia susiklosčiusią padėtį Lietuvoje prieš ir po krikšto.
Pagoniška Lietuva
Ilgiausiai išlikusi pagoniška šalimi Europoje, Lietuva garbino savo dievus: dangaus kūnų, gamtos reiškinių ir dvasių kulto apraiškas. Pagonys tikėjo magišku netikrų dievybių poveikiu žmogui.
Lietuvių protėviai garbino saulę, nešančią į žemę gyvybę. Apie saulės kultą liudija XIII-XV amžių istorijos šaltiniai: Petro Dusburgo kronikos, Jono Dlugošo aprašymai, Mikalojaus Lasockio darbai. Be saulės svarbią reikšmę pagonims turėjo Perkūnas, dangaus valdovas. Taip pat svarbią vietą užėmė ugnis. Neretai pagonys buvo vadinami „ugnies garbintojais“.
Taikiosios misijos į Lietuvą
I tūkstantmečio pabaigoje baltų ir Pabaltijo ugrofinų – lybių (lyvių) – gentys tebebuvo pagoniškos. Visai neseniai buvo pakrikštytos jų kaimynės: 966 metais – Lenkija, 988 m. – Kijevo Rusia. Pirmieji misionieriai į baltų kraštus keliavo remiami Lenkijos kunigaikščio Boleslovo Narsiojo, kuris, matyt, tikėjosi, kad pakrikštyti baltai nebepuldinės lenkų žemių. Pirmasis naują religiją baltų žemėse skelbti ėmėsi Prahos vyskupas Adalbertas, dar vadinamas Vaitiekumi. Po nesutarimų su čekų didikais, Adalbertas išvyko į Lenkiją, kur skleidė krikščionybę tarp pamarėnų,
o 997-aisiais metais išvyko apaštalauti į prūsų kraštus. Po dvylikos metų, to paties Lenkijos kunigaikščio Boleslovo remiamas, krikščionybės baltų žemėse skleisti atvyko kilmingos Saksonijos šeimos atžala vokietis vienuolis Brunonas iš Kverfurto, dar vadinamas Bonifacu. Apie to paties vyskupo mirtį Kvedlinburgo analuose parašyta: „1009 m. Šventas Brunonas, kuris vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis antrais savo atsivertimo metais, Rusijos ir Lietuvos pasienyje, pagonių trenktas į galvą su 18 saviškių vasario 23 d. nukeliavo į dangų“.
Kai kurie istorikai mano, kad Netimeras galėjo būti lietuvis. Tačiau tiek Netimero, tiek ir jo brolio Zebedeno vardai nėra lietuviški. Greičiausiai jie buvo prūsai ar jotvingiai, tuo labiau, kad šaltiniuose sakoma, jog Brunonas žuvo Lietuvos pasienyje, ko gero, dar neįžengęs į Lietuvą. Nuo 1009-ųjų metų iki XII amžiaus pabaigos apie jokias reikšmingesnes krikščionių misijas Pabaltijyje nėra žinoma.
Mindaugo krikštas ir karūnacija
Apaštališkasis sostas buvo numatęs sukrikščioninti Lietuvą per Livoniją. Lietuvos teritoriją pasidalijo Livonijos vyskupijos. Taigi, XIII a. viduryje jauną Lietuvos valstybę ne tik supo krikščioniškos šalys – jos kaimynystėje buvo įsitvirtinusios ir dvi krikščioniškajam pasauliui atstovaujančios karinės jėgos – Kryžiuočių bei Livonijos ordinai, 1237 m. susijungę. Be to, Lietuva jau nebebuvo nežinomas krikščioniškai Europai užkampis. Vienintelei likusiai, dar visai jaunai pagoniškai valstybei reikėjo ir to meto galingųjų pripažinimo, ir moralinio pranašumo prieš priešus – Vokiečių ir Livonijos ordiną: jei Lietuva būtų apkrikštyta, šie negalėtų teisinti savo karinių žygių krikščionybės platinimu ir tikėjimo gynimu. Pirmąjį suvienytos Lietuvos valdovą Mindaugą krikštytis privertė ir politinės aplinkybės.
1249 m. pradžioje Mindaugas užgrobė savo brolėnų Tautvilo ir Edivydo žemes. Nuskriaustuosius parėmė ne tik Haličo kunigaikštis Danila ir žemaičių kunigaikštis Vykintas, bet ir Rygos vyskupas Mikalojus su Livonijos ordinu. Tautvilas apsikrikštijo Rygoje ir, galingų sąjungininkų remiamas, tapo realia grėsme Mindaugui. Tautvilas galėjo pretenduoti netgi į Mindaugo – Lietuvos valdovo – vietą. Mindaugas ėmė derėtis su Livonijos ordinu ir gavo pasiūlymą krikštytis. Už paramą Ordino magistrui Andriui Štirlandui buvo pažadėta Žemaitija. 1251 m. pirmoje pusėje Mindaugas apsikrikštijo ir išsiuntė savo pasiuntinį Parbų pas Romos popiežių Inocentą IV. Parbaus misija buvo sėkminga: popiežius pripažino Lietuvą Apaštalų sosto lenu ir liepė Kulmo vyskupui Heidenrikui karūnuoti Mindaugą karaliumi. J. Dainausko teigimu, su Mindaugu tada apsikrikštijo daugiau kaip dvidešimt tūkstančių pagonių.