I. ĮVADAS
Istorikai teigia , kad jau nuo Krėvos sutarties laikų Lenkijos ir Lietuvos unija sudarė unikalią valstybę Europoje. Ši valstybė gyvavo ilgiau nei kuri kita unijinė valstybė (beveik 400 metų), be to, ji buvo vienintelė didelė Europos valstybė, kuri tvarkėsi bajoriškos demokratijos pagrindais. Dabarties istorikus domina sąlygos, kurios leido taip ilgai egzistuoti tokiam neįprastam valstybiniam dariniui. Juos domina ir nuolatinė šitos unijos kaita, tos kaitos priežastys. Mokslininkai įžvelgia keletą skirtingų šios unijos etapų. Krėvos unija buvo asmeninė unija, jau XV a. pabaigoje pasidariusi neveiksminga. Buvo sukurta kita reali, parlamentinė unija, kuri įteisinta Liubline . Be didesnių pokyčių ši realioji unija gyvavo daugiau nei du amžius – iki pat galutinio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo.
Tai, kad nuo pat Krėvos sutarties iki XV amžiaus pabaigos susitarimų sąlygos buvo tvirtinamos, kartojamos bei keičiamos ne vieną kartą, kelia tam tikrų pagrįstų įtarimų dėl sudarytos sąjungos trapumo, tačiau daugiausia ginčų kelia būtent Liublino unijos teisinio pagrindo vertinimas . Nežiūrint jos juridinių subtilybių, praktiškas Lietuvos, kaip silpnesnės unijos pusės, įsiliejimas į Lenkiją neįvyko. Lietuva netapo Lenkijos provincija, lietuvių tauta išsaugojo savas valstybės tradicijas, savo tautinę sąmonę.
Esminiai nuomonių skirtumai aprašant Liublino uniją atsispindi skirtingų tautų autorių literatūroje, jų požiūryje į Lietuvos ir Lenkijos uniją.
Rašydama referatą “Liublino unijos istorinė reikšmė” rėmiausi šiais šaltiniais:
E. Gudavičiaus “Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų”, A.Šapokos (1906-1961) – populiariausio buržuazinės istoriografijos atstovo “Lietuvos istorija”, B.Makausko “Lietuvos istorija”. Bronius Makauskas gimė 1950 m. Lenkijoje, Seinų apskrityje, Sankūrų kaime, lietuvių ūkininkų šeimoje. 1968 m. baigė lietuvių gimnaziją Punske. Studijavo istoriją Gdansko universitete, dirbo istorijos mokytoju Seinų licėjuje. Vėliau tęsė aspirantūros studijas Lenkijos mokslų akademijos Istorijos institute, čia įgijo humanitarinių mokslų daktaro laipsnį. Dirba šio instituto XIX – XX a. Vidurio ir Rytų Europos sektoriuje, tiria ir publikuoja darbus Pabaltijo valstybių naujausiųjų laikų istorijos , lietuvių ir lenkų santykių, tautinių mažumų Lenkijoje klausimais.
Taip pat rėmiausi lenkų istoriko Davies Norman “Lenkijos istorija” I tomu.
Darbo tikslas – panagrinėti , koks buvo lietuvių istorikų požiūris į Liublino uniją , ir kuo jis skyrėsi nuo lenkų istoriko Davies Norman apmąstymų šia tema.
II. DĖSTYMAS
II. 1. Liublino unijos sudarymo
priežastys
Liublino unijos pagrindinės priežastys buvo dvi : 1) nesėkmingi ilgi karai su Rusija dėl Livonijos, vertę Lietuvos feodalus ieškoti Lenkijos paramos; 2) lietuvių bajorijos interesai – ji troško lygių teisių su Lenkijos bajorais.
Lenkų didikus savo ruožtu traukė baltarusių ir ukrainiečių žemės.
B. Makauskas teigė, kad Lenkijos bajorai geidė įsigyti ir LDK žemių, tarnybų, bet šito neleido Lietuvos Statutas. “Taigi prie Liublino unijos buvo eita iš skirtingų pozicijų, abi pusės siekė egoistinių interesų. Lietuvos bajorija pirmiausia buvo suinteresuota sutelkti dviejų valstybių karinį potencialą kovai su Maskva. Lenkų didikai norėjo inkorporacinės unijos, kuri ateityje jai garantuotų ekonominę naudą” (Makauskas B., P.111).
Gudavičius E. knygoje “Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų” Liublino unijos priežasčių nemini, o istorikas Davies Norman atskleidžia lenkų požiūrio poziciją : “Šį kartą Žygimantas Augustas skubėjo. Visi senieji argumentai dar vis galiojo. Vis didėjanti lenkiškos kultūros įtaka abiejų valstybių valdančiajam luomui, abiem gresiantis pavojus iš Maskvos, pietrytinių žemių pažeidžiamumas, netobula karinė, finansinė ir administracinė sistema – visa tai rodė, kad reikalingos esminės permainos ir greitas susitarimas. Skubėti vertė dar viena priežastis. Karaliaus trečioji santuoka nepavyko. Skyrybos buvo neįmanomos. Nebuvo vilties susilaukti įpėdinio. Jogailaičiams grėsė išnykimas. Pavargęs ir sergantis karalius sukaupė jėgas paskutiniam didžiam savo gyvenimo žygiui” (Davies Norman., P.189 – 190).
II. 2. Liublino unijos derybos
.
Pirmosios LDK ir Lenkijos karalystės atstovų derybos dėl unijos vyko 1564 m. Varšuvos seime. Lenkijos derybininkai pateikė projektą, kuriame buvo numatyta visiškai panaikinti Lietuvos valstybę., ją sulieti su Lenkija. Lietuviai užėmė visiškai kitokią poziciją. Jie prieštaravo Lietuvos inkorporavimui į Lenkiją ir teigė, kad abi valstybes turi jungti vienas valdovas ir bendra užsienio politika. Dėl tokių nesutarimų 1564 m. unija tarp Lietuvos ir Lenkijos nebuvo sudaryta.
1566 – 1568 m. dar kelis kartus vyko derybos dėl unijos, jos vis būdavo nutraukiamos dėl nesutaikomų abiejų šalių pozicijų.
Lemiami unijos sudarymui buvo 1569 metai. Sausio mėnesį Liubline darbą pradėjo
specialiai unijai sudaryti sukviestas Lenkijos ir Lietuvos atstovų seimas. Lietuvos delegacijai vadovavo Mykolas Radvila Rudasis, didelis Lietuvos inkorporavimo į Lenkiją priešininkas. Abi pusės tvirtai laikėsi savo reikalavimų, nė nenumanydamos nusileisti.
Kai nepavykus susitarti per paskutines derybas LDK delegacija išvyko iš Liublino, Žygimantas Augustas, Lenkijos senatorių verčiamas, savo įsakymu prijungė prie Karalystės dideles LDK teritorijas – Palenkę, Podolę, Voluinę ir Kijevą . Lietuviai protestavo prieš tokį sprendimą, tačiau nusilpę dėl prarastų žemių, ir, lenkams grasinant uniją įgyvendinti ginklu, buvo priversti nusiųsti naują delegaciją į Liubliną , vadovaujamą Mykolo Radvilos Rudojo, kur 1569 m. liepos 1 d. pasirašė unijos aktą.