Kaip ir kiekvienas įžymus politikas, Juzefas Pilsudskis turėjo fanatiškų gerbėjų ir nesutaikomų priešų.Pirmieji tiesiog be saiko šlovino jo žygdarbius, antrieji nesivaržydavo apkaltinti sunkiausiais nusikaltimais.Legenda apie Pilsuskį pradėjo kurtis labai anksti.Ji lydėjo jau pirmuosius jo politinio karjeros etapus.’’Paslaptingas liežuvis’’žavėjo kaip nepaprasta asmenybė.Traukė dėmesį jo praeities Sibiro tremtinio dalia, didžiulis darbas leidžiant nelegalų laikraštį “Robotnik”, įkalinimas 1900m. ir drąsus pabėgimas iš carinio kalėjimo- tai vien tik jo politinės biografijos plačios įvykiai.
Juzefas Klemensas Pilsudskis gimė 1867m. gruodžio 5-ąją Lietuvoje, Zalavo dvare.Jis buvo ketvirtas vaikas Juzefo Vincento Pilsudskio ir jo žmonos Marijos(mergautinė pavardė Bilevič) šeimoje.Vėliau jiema gimė penki sūnūs ir trys dukterys.Paskutinieji dvynukai, mirė kūdikystėje.Šeima priklausė vienai iš seniausių lietuvių bajorų giminių, kuri jau kelis amžius buvo sulenkėjusi.Tuo tarpu jaunasis ponaitis artimųjų vilnietiškai vadinamas Juozuku arba Ziuku, Zalave apgaubtas ištekliaus ir tėvų meilės.Vaikas ypač mylėjo motiną, neeilinę moterį atrent vieno biografo žodžiais “karštos širdies, taurių tautinių bei šeimos idealią būtybę, išsiskiriančią savo gerumu, kilnumu ir dvasios stiprybe”.Šeima buvo pasiturinti, pirmiausia motinos kraičio dėka, kuris padidino jau menkėjantį Pilsudskio turtą.Tačiau iš turėjusio keliolika tūkstančių hektarų dvaro pasiliko vien kuklūs likučiai.1874m. Zalavą nusiaubus gaisrui pritrūko lėšų jam atstatyti.Šeima persikėlė į Vilnių.Jos finansiniai ištekliai vis labiau tirpo.Pilsudskiai kraustėsi iš vieno buto į kitą, kaskart mažesnį ir prastesnį.Svarbiausiu pragyvenimo šaltiniu tapo bankų paskolos, kurios visos buvo skiriamos šeimai išlaikyti.Neišvengiamai artėjo dvaro varžytinės.Juzefas nesustodamas augo.Žmogaus asmenybė laikui bėgant keičiasi, tačiau negalima negalima nuginčyti, kad daugelis tų bruožų Pilsudskio charakteryje išliko iki galo palikdami pėdsaką tiek jo asmeniniame gyvenime, tiek ir visuomeninėje veikloje. Ypač tvirtas asmenybės bruožas susiformavęs tuo metu – tai priešiškumas Rusijai.Pirmuosius daigus berniuko širdyje pasėjo mylima motina ”Nepaliankiama patriotė, – prisiminė po daugelio metų,- netgi nesistengė slėpti nuo mūsų skausmo ir rūpesčių, susijusių su sukilimu. Apskritai mus auklėjo akcentuodama būtent tolesnės kovos su priešu būtinumą”.Šis tikslas tapo vienu didžiausių vaikystės idealų.1877m. pirmosios Vilniaus gimnazijos, įsikūrusios senojo Vilniaus universiteto rūmuose, buvusios Mickevičiaus ir Slovackio Alma Mater, mokiniu.Čia šeimininkavo, mokė ir auklėjo jaunimą cariniai pedagogai, kurie nešė į mokyklą visas politines aistras ir stengėsi užgniaužti savo auklėtinių asmens orumą ir savarankiškumą.Tokiomis sąlygomis jo neapykanta carinėms įstaigoms , Maskvos priespaudai kasmet vis augo.Tiesa drauge su savo broliu Bronislavu priklausė slaptai gimnazistų draugijai ’’Spuinia’’, tačiau iš tikrųjų tai buvo tipiškas slaptas jaunuolių ratelis, labiau susijęs su natūraliais brendimo laikotarpio poreikiais, negu su sąmoningu politiniu pasirinkimu.Daug tokių, kurie kovodami su ta mokykla ir maištaudami prieš rusifikacinę sistemą, labai anksti pakenkė savo egzistencijai ir, išmestinetgi vidurinio mokslo dažnai pabaigti negalėjo.1885m. baigęs gimnaziją aštuoniolikmetis jaunuolis su puikia genelogija ir daug mažiau viliojančiomis perspektyvomis rinkosi gyvenimo kelią.Apie ramią dvarininko egzistenciją negalėjo netgi svajoti.Iš kadaise plačių valdų liko trupiniai.Reikėjo, ir skubiai, įsigyti profesiją, užtikrinančią savarankiškumą.Ziukas apsisprendė imtis medicinos studijų, ateityje žadančių stabilų ir patikimą uždarbį.Šeimos finansai buvo tokie menki,kad rinkdamasis mokyklą galvojo apie palyginti pigų provincialų Charkovo universitetą.Ten ir atsidūrė 1885m. rudenį.Studijavo be užsidegimo.Taip pat nepuolė į akademinio politinio gyvenimo sukurį, nors susidūrė su tuo metu madinga studentų konspiracine veikla.Už dalyvavimą demonstracijoje kelias dienas buvo netgi areštuotas, tačiau veikėjų būriui nepriklausė.Priverstinį gyvenimą Vilniuje, kupiną kasdieninio vegetavimo nuobodulio,1887m. kovo 22d.nutraukė areštas.Nelauktai devyniolikmetis jaunuolis buvo įtrauktas į didelių ir pavojingų įvykių sukūrį, kuirių reikšmės jis netgi nenumatė.Taigi porą mėnesių prieš tai Peterburge veikinti teroristinė frakcija “Norodnaja volia” nusprendė nužudyti Aleksandrą III.Šiam reikalui padėjo broliai Pilsudskiai, ypač Bronislavas, kuris mokydamasis Peterburge, dalyvavo tenykščių pogrindinių organizacijų veikloje.Tačiau, jis nors priklausė organizacijai, net tuo labiau Ziukas, kuris tiktai išpildė brolio prašymus neturėjo supratimo apie pasirengimus pasikėsinimui.Ziukas apskritai nebuvo teisiamas.Iš esmės policija neturėjo tvirtų jo kaltės įrodymų.Taigi nieko apie sąmokslą nežinantis jaunuolis dar prieš procesą administracine tvarka buvo penkiems metams ištremtas į Rytų Sibirą.Be abejo, gyvendamas Sibire, Ziukas subrendo, susitiko su tikrais revoliucionieriais, kurie jį tvirtino kaip kolegą, iš jaunuolio virto
tikru vyru.Išliko nepaprastai įdomus šaltinis, kuris šiuo klausimu nepalieka jokių abejonių.Tai Ziuko laiškai Leonardai Levandovskai, pirmajai jo gyvenimo meilei.Susipažino su ja tremtyje.Pažintis truko neilgai, nes išrinktajai anksčiau baigėsi bausmės laikas.Paskui beveik pusantrų metų buvo susirašinėjama, atveriant slapčiausias sielos kerteles.Ištrėmimo laikas baigėsi 1892m.balandį.Birželio pabaigoje Pilsudskis grįžo į gimtąjį Vilnių.Kaip ir buvo anksčiau numatęs, nelabai žinojo, ką daryti toliau.Šeima patyrė finansinį krachą.Zalavas buvo užstatytas.Reikėjo ieškoti užsiėmimo, garantuojančio savarankiškumą.Tuo tarpu liko išlaikolmas šeimos.Apsikrovė knygomis, pareiškęs, kad pabandys savarankiškai, be universiteto studijų pasiruošti teisės egzaminui.Jo teisinės anspiracijos tvarka tam tikra prasme sulaukė išsipildymo kai po trisdešimties metų Jogailos universitetas suteikė jam honoris causa daktaro vardą.Naujomis sąlygomis gana greitai pamiršo Sibire duotus pažadus atsižadėti visko. Kas nelegalu.Sulaužyti senus pasižadėjimus buvo tuo lengviau, jog nauji ryšiai nedaug turėjo bendro su antivyriausybiniu sąmokslu, griežtai ir keikvienam žingsnyje nukreiptu prieš valdžią.Emigracijoje, Paryžiuje, buvo įkurta Lenkų socialistų užsienio sąjunga, iškėlusi sau tikslą suorganizuoti tėvynėje vieną stiprią socialistinę partiję.Į Varšuvą buvo išsiųstas vienas tuometinių lenkų solializmo apaštalų – Stanislovas Mendelsonas.Jam pavyko pasiekti tikslą – suvienyti vietines darbininkų organizacijas ir įkurti Lenkijos socialistų partiją.Mendelsonas užmezgė kontaktą su Vilniaus pogrindininkų grupele.Susidūrė su Pilsudskiu.Nesusiformavusi pogrindinė organizacija virto LSP Lietuvos sekcija.Turėjo reikšmės ir tai, kad besikurinčioje partijoje buvo galima greitai padaryti karjerą.Naujam draugui Mendelsonas pasiūlė rašyti korespondensijas į “Przedswit”, LSP leidinį spausdinamą Londone.Pirmąją korespondensiją, datuotą 1893m. vasario 1d.Vilnius, paskyrė tenykčio generalgubernatoriaus pašalinimui.1894m. vasarį jis pakilo į aukščiausią partijos instansiją- į keturių asmenų Centrinį darbo komitetą.Svarbiausias uždavinys – tautinio išsivadavimo kova.Todėl pirmaisiais LSP egzistavimo metais daugiausia energijos Pilsudskis skyrė partijos leidiniui “Robotnik’’ redaguoti ir leisti.Nemaža rūpesčių suteikė spausdinimo įrenginiai.Pasienio ryšių ir didelės sėkmės dėka pavyko išvengti policijos ir muitininkų paspęstų spąstų.Pavojus truputį pasitraukė, bet visiškai išnykti negalėjo.