Petras Vileišis – kas jis?
Petras Vileišis – aukščiausio ryškumo Lietuvos atgimimo istorinė asmenybė prieš kurią dera nulenkti galvą ir pagarbiai tarti Jo vardą. Petro Vileišio istorinę reikšmę Lietuvai labai vaizdžiai apibrėžė dr. J.Šliūpas, pasakęs: „Petro Vileišio nuopelnai Lietuvai milžiniški ir neklysiu pasakydamas, kad jis yra Lietuvos atgimimo tėvas … Ar mes, gyvieji Lietuvos žmonės, išmanome ir mokame vertinti, kuo Petras Vileišis yra buvęs lietuvių tautai? Kas žino?…“ Dr.Brazaitis pratęsia šį vertinimą: „Be Vileišių nebūtų buvę Basanavičių“. Dr. K.Grynio, Respublikos Prezidento vertinimu: „… Jo galingos dvasios pavyzdys sustiprins ne vieną abejojantį, palaikys ne vieną apilsusį, apsilpusi…“ Panašius gerus Petro Vileišio įvertinimus yra pasakę Lietuvos Respublikos Prezidentas A.Smetona, kiti Lietuvos žymūs politikai, visuomenės veikėjai.
P. Vileišis vienas žymiausių kovotojų už carinės Rusijos uždraustos lietuvių spaudos laisvę, Lietuvos valstybingumo žadintojas ir didžiulė atrama Jo laikmečio lietuviškajai inteligentijai. Suprasdamas, kad beraštė tauta pasmerkta išnykti, Jis visokeriopai stengėsi pakeisti padėtį, nuosekliai ir nepailstamai siekė šio tikslo. Tam Jis paaukojo didžiulį savo asmeninį kapitalą ir sugebėjimus.
„Ponuliai, dirbkime, dirbkime tik kultūros ir ekonomikos darbą, o kai visa to padaugės, tai ir politikos atsiras savaime…“, ragino savo tautiečius žymus Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjas, pramonininkas Petras Vileišis.
Biografija
Petras Vileišis gimė 1851 m. sausio 25 d. Mediniuose, Pasvalio rajone laisvų karališkų valstiečių Vincento Vileišio ir Agotos Mačėnaitės šeimoje. Nuo 1861 m. mokėsi Panevėžyje, 1870 m. aukso medaliu baigė Šiaulių berniukų gimnaziją, įstojo į Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. 1874 m. jį baigė, įgydamas matematikos mokslų kandidato laipsnį. 1880 m. baigė Peterburgo Kelių institutą, gavo inžinieriaus vardą ir buvo paskirtas į Maskvos apygardos geležinkelio kelių valdybą, kuri 1883 m. Vileišį išsiuntė į Belgiją susipažinti su nauja geležinių geležinkelio tiltų statybos technika, panaudojant kesonus. Dar kurį laiką padirbęs valdyboje kesonų specialistu, įkūrė savo statybos firmą ir statė geležinius tiltus, tuo užsidirbdamas daug pinigų. 1890 m. grįžo Vilnių. Čia įsteigia mechanines žemės ūkio padargų dirbtuves(1900 m.), spaustuvę lietuviškoms knygoms leisti(1904 m.) ir lietuviškų knygų knygyną (veikė iki 1913 m.). 1904 m. gruodyje pradeda leisti pirmą legalų lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“ (ėjo iki 1909 m. kovo mėn.), pats jį ir redaguoja.
1905-06 m. pasistato Vilniuje namus, kuriuose po jo mirties įsikuria „Ryto“ švietimo ir Lietuvių mokslo draugijos. 1905 m. į Lietuvą grįžus J. Basanavičiui, kartu rūpinasi Didžiojo Vilniaus Seimo sušaukimu, Lietuvių mokslo draugijos (LMD) įsteigimu. 1907 m. išrenkamas į LMD valdybą. Tačiau iš Rusijos atsivežtas kapitalas, tapęs tautinio darbo materialiniu pamatu, išseko, o dirbtuvės, spaustuvė, knygynas ir redakcija davė piniginius nuostolius. Teko parduoti dirbtuves (jas nupirko „Vilijos“ akcinė bendrovė), knygyną (J. Šlapeliui), spaustuvę. 1908 m. su šeima vėl išvažiuoja uždarbiauti į Rusiją, kur vadovauja tiltų statybai, dalyvauja Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veikloje, rūpinasi Lietuvos valstybės atkūrimu. Į Lietuvą sugrįžta 1921 m. ir apsigyvena Kaune. Čia Vileišis dirba Susisiekimo ministerijos Inžinierių korpuso viršininku, o 1922-23 m. paskiriamas Lietuvos susisiekimo ministru E. Galvanausko kabinete. 1923 m. Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas suteikia lietuvių literatūros garbės daktaro laipsnį, o Lietuvos technikų ir inžinierių draugija 1924 m. išrenka Vileišį savo garbės pirmininku. 1926 m. Lietuvos universiteto Technikos fakultetas suteikia garbės daktaro-inžinieriaus vardą. Už nuopelnus tėvynei Seimas 1925 m. paskiria valstybinę pensiją. Mirė Petras Vileišis 1926 m. rugpjūčio 12 d. Palangoje, palaidotas valstybės lėšomis Kauno bazilikos rūsyje. 1935 m. kovo 21 d. palaikai pervežti į Vilnių ir perlaidoti Vileišių šeimos kape Rasų kapinėse.
Petras Vileišis aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeniniame judėjime, propagavo nacionalinio kapitalistinio ūkio vystymą, peticijomis caro valdžios pareigūnams siekė spaudos lotynų raidėmis atgavimo, rūpinosi švietimu. Materialiai rėmė lietuviškos periodinės spaudos leidimą, bendradarbiavo „Varpe“ ir „Aušroje“, pats rašė ir vertė knygas, susirašinėjo su užsienio spaustuvininkais, organizavo savo knygų leidimą ir platinimą. Dar mokydamasis Peterburge, subūrė lietuvių studentų būrelį, nelegaliai lotyniškomis raidėmis leido rankraštinį laikraštėlį „Kalvis melagis“(1875-1876 m., išėjo 10 numerių), dalyvavo labdaringoje Peterburgo lietuvių bei žemaičių draugijos veikloje. 1876-1877 m. gavęs Peterburgo cenzūros komiteto leidimą, legaliai lotyniškomis raidėmis išleido 4 savo knygeles. Vėliau savo darbus spausdino Mažojoje Lietuvoje Otto von Mauderodės, Martyno Jankaus ir kt. spaustuvėse, keli leidiniai buvo išleisti JAV. Dirbdamas Rusijoje, Vileišis kartu su kitais lietuviais geležinkelininkais padėdavo
knygnešiams gabenti uždraustas knygas, savo įmonėse įdarbindavo lietuvius darbininkus.
Apsigyvenęs Vilniuje, Vileišis leido dienraštį „Vilniaus žinios“, savo įsteigtoje spaustuvėje ruošė lietuviškos spaudos surinkėjus. Reikšmingas yra P.Vileišio susirašinėjimas su Bulgarijoje gyvenusiu J. Basanavičiumi dėl jo grįžimo į Vilnių. Ne kartą Vileišis šelpė dailės parodų bei lietuvių kalbos kursų organizavimą, mokyklų steigimą, karo metu užleido dalį savo namų Antakalnyje našlaičių prieglaudai, rėmė Petrapilyje ir Voroneže leidžiamą lietuvių spaudą. Petras Vileišis buvo ir vienas iš Lietuvių mokslo draugijos įkūrėjų ir kurį laiką aktyviai dalyvavo jos veikloje. Savo lėšomis išleido apie 100 lietuviškų leidinių. Iš grožinių kūrinių yra sukūręs keletą apsakymų, scenos vaizdelių, eilėraščių, išvertė M. Twaino, F. Harto, H. Sienkiewicziaus, H.K. Anderseno ir kt. rašytojų prozos kūrinių. Taip pat parašė ir laisvai išvertė apie 30 populiarių knygelių gamtos mokslų, žemdirbystės, veterinarijos, sodininkystės, medicinos, kultūros istorijos klausimais, vadovėlių, publicistinę brošiūrą „Lietuvių-lenkų ginčas“ (pranc. k. 1921 m., liet. k. 1922 m.), nemažai straipsnių. Pasirašinėjo slapyvardžiais – Petras Nėris, P. N., Giedris, Ramojus, V. Gintautas.
Petras Vileišis – ideologas ir verslininkas
Kalbant apie Petrą Vileišį pirmiausia akcentuojama jo visuomeninė-kultūrinė veikla ir kur kas mažiau dėmesio skiriama Petrui Vileišiui kaip verslininkui. Nors būtent P.Vileišio verslo sėkmė, jo kapitalas ir sudarė sąlygas egzistuoti “Vilniaus žinioms”, jis finansiškai rėmė “Varpą” bei kitą lietuvišką spaudą, prisidėjo prie lietuviškos spaudos atgavimo. P.Vileišio finansinės galimybės leido užmegzti daugybę naudingų ryšių, kuriais jis naudojosi nesavanaudiškai. Todėl jo veiklą būtų prasminga apžvelgti verslo ideologijos ir paties verslo aspektais.
P.Vileišio verslus mąstymas pasireiškė dar Peterburgo universitete, kai jis ant savo kambario durų pasikabino lentelę su šūkiu “Zeit ist Geld” (laikas pinigai). Baigęs universitetą, studijavo Peterburgo kelių institute, nes kelių inžinieriaus karjera garantavo gerą atlyginimą, o pinigai – nepriklausomumą. Jis manė, kad nepakanka sužadinti tik savosios praeities ir kalbos meilę. Tikrajam atgimimui reikia kur kas daugiau – pirmiausia imtis konkrečių veiksmų ekonominei padėčiai pagerinti. Tik ekonomiškai stiprūs žmonės galės pakilti iš skurdo, vergavimo ir paniekos. Tik laisvi žmonės pajėgs sukurti stiprią modernią valstybę. Leisdamas knygeles jis diegė naują požiūrį į amatus, pramonę bei žemės ūkį. Savo lėšomis jis išleido apie šimtą įvairių knygelių, kurių dauguma – laisvas, Lietuvai adaptuotas vertimas. Knygelės atspindi P.Vileišio pažiūras ūkio klausimais.
Tai – “Jurgis Stefensonas. Pas mus ir svetur”, amerikiečių verslininko F.T.Barnumo “Kaip įsigyti pinigus ir turtą”, Džono Leboko “Gyvenimo džiaugsmai”, Samuelio Smailso “Self-help”, pavadinta “Savišelpystė”. P.Vileišio parinktas herojus Jurgis Stefensonas – beraštis, kupinas ryžto vaikinas nugali visas kliūtis ir tampa pasaulinio garso išradėju, turtingu ir visų gerbiamu žmogumi. Knygelėje rašoma: “tu biednas, jaunas darbininkas, norintis pataisyti savo gyvenimą, mokykis iš gyvenimo Stefensono, kaip stundžiai ir išmintingai reik nusitverti už darbo, kaip prigulmai reik atlikti darbas, kaip išlaikyti savo uždarbį – o tada užtikrintai tavo gyvenimas bus gražus ir linksmas”.
P. Vileišis buvo įsitikinęs, kad nuolat augant Lietuvos gyventojų skaičiui pragyventi iš žemės ūkio bus neįmanoma. Jis įtikinėjo, kad vienintelė reali alternatyva – imtis prekybos ir pramonės, skatinti žmones keltis į miestus, konkuruoti su šiose ūkio šakose įsitvirtinusiais žydais. Jis siūlė steigti kaimuose krikščioniškas krautuves, savišalpos kasas, užeigas. Savo knygelėmis P. Vileišis supažindino lietuvių visuomenę su daugybe amatų, tokių kaip tekintojo, dažytojo, stikliaus, batsiuvio, virvininko, muilo virėjo ir kitais. Žemės ūkyje jis siūlė taikyti modernesnius ūkininkavimo metodus, pvz., šešialaukę sėjomainą vietoje trilaukės, suteikė naudingų žinių apie bičių auginimą, arklius, karves, pieną ir t.t.
Ekonominės P.Vileišio pažiūros persmelktos kapitalizmo etika. Tai ypač išryškėja jo pasisakymuose apie pinigus ir turtą. “Visame sviete nėr stropesnio ir tvirtesnio darbininko, kaip pinigai. Jie atneša naudą ponui dienos ir nakties laiku, nežinodami nei atilsio, nei šventės ir neatbodami nei kaitros, nei šalčio”. “Turtingi žmonės ilgiau gyvena… …gyvenimas kupčiaus yra geras ir ilgas” – samprotavo vienas P.Vileišio herojų (P. Vileišis. “Dvi labai naudingos šnekos ir trumpas pasakojimas apie iškalas”, Peterburgas, 1876). Tačiau turtai ne visuomet atneša laimę – tik išmintingas žmogus gali prasmingai pasinaudoti turtu. Pasak P.Vileišio, nors doras ir sąžiningas praturtėjimas trunka ilgiau, bet jis yra patvaresnis. Būtina sąlyga tinkamai sukaupti turtą ir juo naudotis – taupumas, kruopštumas ir visuomet teigiamas biudžetas. Deja, pastarojo principo nepavyko nuosekliai laikytis ir pačiam P.Vileišiui.
Karjera Rusijoje