Įžanga
Popiežiaus valdoma bažnyčia buvo pati stipriausia ir įtakingiausia jėga viduramžių Europoje. Jos žemių buvo visur, kur tik gyveno katalikybę išpažįstantys žmonės, nepaisant valstybės ar tautos. Kadangi aukštų bažnyčios pareigūnų rankose buvo dideli turtai ir neišmatuojama moralinė įtaka tikintiesiems, todėl jų nurodymus vykdė ne tik dvasininkai, paprasti valstiečiai, smulkesni ar stambesni bajorai, bet net karaliai ir imperatoriai. Ir užtekdavo tik vieno jų pakvietimo, kad dešimtys tūkstančių žmonių rizikuodami savo gyvybe vyktų į tolimus kryžiaus žygius prieš kitatikius musulmonus ir pagonis. Taip pat krikščioniškoji religija buvo pati svarbiausia naujų kultūros, mokslo ir ekonominių pasiekimų kūrėja, perėmėja ir platintoja. Dvasininkai buvo labiausiai išsimokslinęs visuomenės sluoksnis, o vienuolynai tapo švietimo, mokslo ir religijos centrais. Ir net niokojamieji kryžiaus žygiai buvo naudingi europiečiams, nes atnešė daug gyvenimą pakeitusių naujovių, perimtų iš kitų kultūrų žygių metu. Dėl to drįstu teigti, kad bažnyčia buvo svarbiausias Euporą tobulėjimo keliu iš viduramžių tamsos į šviesią dabartį stūmęs variklis.
Krikščionybė viduramžiais vienaip ar kitaip palietė didžiają dalį po pasaulį išplitusių žmonių ir visus be išimties Europos gyventojus, tarp kurių žinoma gyveno ir senieji mūsų protėviai – lietuviai. Tačiau jie ne tik susidūrė su šia religija, kovojo prieš ją, bet netgi sugebėjo atlaikyti prieš tų laikų galingiausiajį du šimtus metų kovų, kurios tikriausiai buvo pačios žiauriausios per visą Lietuvos istoriją. Ši tauta ilgiausiai visame senajame žemyne išlaikė savo senąją religiją – pagonybę. Lietuviai paskutinieji priėmė katalikų tikėjimą ir tai padarė ne svetimos tautos kalavijo verčiami, o patys. Ir nors jie apsikrikštijo ne dėl religinių paskatų, o dėl to, kad tai jiems buvo tiesiog naudinga, bet tai atliko tokiu būdu, kuris leido likti nepriklausomiems ir buvo viena iš priežasčių, kad praėjus daugiau negu šešiems šimtams metų lietuviai vis dar yra išlaikę savo tautiškumą.
Istoriografija
Šiai temai parašyti istoriografijos pastraipą man pasirodė tikrai sunkus uždavinys. Nors apie šį įvykį išliko labai mažai žinių iš patikimų šaltinių, tačiau Lietuvos krikštas yra labai gausiai ir plačiai nagrinėta tema, ypač prieš krikšto šešių šimtų metų jubiliejų ir po nepriklausomybės atgavimo, nes buvo vienas iš vos kelių svarbiausių istorinių įvykių viduramžių Lietuvoje. Informacijos apie šį įvykį randame kiekviename leidinyje, kuriame rašoma apie ankstyvosios LDK istoriją. Taip pat šios temos nepraleidžia nei vienas darbas apie religiją Lietuvoje. O taip pat yra gausybė atskirų straipsnių šia tema. Todėl aš įvardinau tik tuos darbus, iš tų su kuriais man pavyko susipažinti, kurie man atrodo patys svarbiausi.
Pirmasis ir pats svarbiausias Lietuvos krikštą aprašęs žmogus buvo lenkų istorikas J.Dlugošas, tačiau jis savo kroniką rašė praėjus daugiau nei šešiasdešimčiai metų nuo pačio krikšto, be to jis įvykius vertino tendencingai: į lietuvius žiūrėjo nepalankiai ir gynė lenkus. Daug istorikų rėmėsi J.Dlugošu ir perėmė pastarojo klaidas, tokiu būdu neteisingai vertindami Lietuvos krikštą. Tai ypač būdinga lenkų istorikams. Sovietmečiu ši tema taip pat buvo nagrinėjama, tačiau vis dar buvo remiamasi lenkų kronininku ir daroma nemažai klaidų, be to propogandiniais tikslais kartais faktai būdavo iškraipomi (pvz. 1985 metais išleistas straipsnių rinkinys „Ateizmas ir religija Lietuvoje“). Patys išsamiausi ir patikimiausi veikalai yra išleisti arba užsienyje gyvenusių lietuvių arba jau po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Taip yra dėl to, kad nei vienu nei kitu atveju darbų turinys nebuvo redaguojamas sovietinės propagandos tikslams. Be to autoriai iš naujo įvertino šaltiniuose pateikiamus faktus ir sugebėjo ištaisyti per amžius besikartojusias klaidas. Būtent dėl šių priežasčių ypatingai vertingi yra Romoje gyvenusio istoriko P.Rabikausko straipsniai, kurie yra publikuoti V.Vardžio redaguotame ir 1997 metais Čikagoje išleistame straipsniu rinkinyje „Krikščionybė Lietuvoje“ ir P. Rabikausko rinktinių studijų tome „Krikščioniškoji Lietuva“. Iš visos mano rastos medžiagos, P.Rabikausko straipsniai buvo patys informatyviausi ir rėmiausi daugiausia šiuo istoriku. Taip pat šiai temai atskleisti svarbūs lietuvių istoriko Z.Ivinskio „Rinktiniai raštai“ IV tomas – „Krikščionybė Lietuvoje“ ir E.Gudavičiaus „Lietuvos istorija“ pirmasis tomas. Dar yra straipsnių, kuriuose nagrinėjamos konkrečios krikšto iškeltos problemos (pvz. E.Gudavičiaus „Lietuvos krikščionybės priėmimo politinė problema“).
Ankstyvieji Lietuvos bandymai krikštytis
Pirmieji misionierių žygiai Lietuvą pasiekė tik pirmojo ir antrojo tūkstantmečių sandūroje , tuo metu kai Europa jau buvo krikščioniška. Tačiau jų veikla krikščionybės skleidimui neturėjo ilgalaikio poveikio. Bet minėti lietuvių susidurimus su krikščionimis verta pradėti nuo dviem amžiais vėliau vykusių įvykių – XIII a. pr. ordinų įkurimo , kurių vienintelis įkūrimo tikslas buvo krikščionybės skleidimas pagonių tautoms. Tačiau tai buvo vykdoma naikinant
nekrikštus ir stengiantis juos visiškai pavergti. Dėl to lietuviai du šimtmečius kovojo prieš krikščionybės skleidėjus ir net bandė krikštytis tam, kad išvengtų ordino keliamo pavojaus. Pirmasis tai padarė Lietuvos valdovas Mindaugas 1251 metais (kai kurie istorikai būtent šiuos metus laiko tikrąja Lietuvos krikšto data). Netgi buvo įsteigta vyskupija, pastatyta katedra, paskirtas vyskupas . Tačiau po Mindaugo nužudymo valdę valdovai buvo pagonys ir dėl to krikščionybė neįsišaknijo Lietuvoje. Vyskupas išvyko, o katedra buvo nugriauta . Vėl priimti krikštą bandė Vytenis. Jis ieškodamas sąjungininkų prieš ordiną, 1298 m. į Rygą nusiuntė pasiuntinius su pasižadėjimu krikštytis , tačiau to pažado taip ir neįvykdė. Kitas didysis Lietuvos kunigaikštis – Gediminas, žengė dar toliau. Jis rašė laiškus į vakarų miestus, kuriais kvietė krikščionis atvykti ir apsigyventi LDK teritorijoje. Taip pat kreipėsi ir į popiežių pranešdamas, kad nori priimti krikštą, tačiau šiam jo ketinimui sutrukdė kryžiuočiai . Nors Gediminas ir nepasiekė to, kad nebereiktų kovoti su ordinu, bet jis sumenkino jų įvaizdį ir iškėlė Lietuvos autoritetą. Dėl katalikų tikėjimo priėmimo kelis kartus derėjosi ir po Gedimino valdę jo sūnūs Algirdas ir Kęstutis. Jie kaip ir jų pirmtakai tai darė tik norėdami atsikratyti kryžiuočių grėsmės. . Taigi visi Lietuvos valdovai norėjo krikštytis vien tam, kad kaiminystėje neliktų didžiausio priešo – ordino, bet to nepadarė vien todėl, kad to neleido padaryti pats kryžiuočių ordinas, kuris ir egzistavo vien tam, kad apkrikštytų lietuvius.