LIETUVIŠKIEJI VAKARAI
Lietuviškieji vakarai(1885-1917)-tai platus liaudinis teatro sąjūdis, kuris pradėjo reikštis dar spaudos draudimo metais užsienyje ir slaptais spektakliais tėvynėje, prieš Pirmąjį pasaulinį karą išaugęs į platų kultūrinį, visuomeninį bei politinį judėjimą, ir nustojęs savo aktualumo atsiradus profesionalioms trupėms. Įvairiomis sąlygomis šis sąjūdis buvo nevienodas, pirmiausia atsirado:
• Lietuvių išeivių teatras, ypač išaugęs JAV, Mažojoje Lietuvoje, Petrapilyje,Rygoje ir kai kuriose kitose lietuvių išeivių gyvenvietėse.
• Slaptieji lietuviškieji vakarai tėvynėje spaudos draudimo metais ir kai kur stolypininės reakcijos metais.
• Viešieji lietuviškieji vakarai tėvynėje nuo 1905 metų.
Lietuviškieji vakarai- tai nauja teatro pakopa pasikeitusiomis gyvenimo sąlygomis. Liaudies teatro atlikėjai, aktyviai įsijungę į šią naują teatro veiklos formą, atsinešė ir stiprius liaudies vaidybos įgūdžius. Lietuviškieji vakarai rėmėsi rašytomis pjesėmis, tačiau vaidintojai ir šiomis sąlygomis dažnai imdavo improvizuoti, jų vaidyboje buvo nemaža statiškumo, betarpiško įkvėpimo, gaivališkumo.
Lietuviškieji vakarai daug ką perėmė iš liaudies teatro ir inscenizavimo srityje. Iš pradžių, ypač per slaptuosius lietuviškuosius vakarus, buvo vaidinama tose pačiose aukštose ūkininkų seklyčiose, be sceninės pakylos. Elementaria butaforija bei neišradingais kostiumais apsirūpindavo patys vaidintojai iš savo ir kaimynų išteklių. Nebuvo vartojamos nei sudėtingesnės dekoracijos. Iš liaudies vaidintojų arsenalo į sceną atėjo tokios grimo priemonės: miltai, burokai ar suodžiai, kurie dar ilgai pavadavo sunkiai gaunamą pirktinį grimą.
Lietuviškieji vakarai buvo rengiami užkampiuose, kuo toliau nuo žandaro akių, ten kaip tik ir klestėjo liaudies teatro tradicijos. Slaptieji vakarai nuo liaudies teatro iš esmės tuo ir tesiskyrė, kad juose buvo vaidinamos rašytojų sukurtos pjesės.
Į lietuviškuosius vakarus atėjo tas pats liaudies teatro žiūrovas: betarpiškas, tiesioginis, dažnai pats įsitraukiantis į vaidinimą. Jie elgėsi taip kaip ir liaudies teatre: siuntė savo pastabas scenoje esantiems, džiaugėsi pažinę vaidinantį savo bičiulį ar kaimyną, įsiterpdavo į vaidinimo eigą, mokė, smerkė, reiškė savo jausmus. Tai buvo nuoširdus ir betarpiškas žiūrovas.
Būdinga dar ir tai, kad pačiame pirmajame slaptų lietuviškųjų vakarų etape šis žiūrovas neskyrė vaidybos nuo gyvenimo. Scenoje jis įžvelgė buitinio fakto restauravimą, vaidinamojo siužeto kai kuriuos momentus taikė sau ir savo aplinkai, nes taip buvo vaizduojama liaudies teatro scenelėse, kurių medžiaga imama tiesiai iš aplinkos.
Lietuviškaisiais vakarais vadiname trisdešimties metų (1885-1915) masinį lietuvių scenos sąjūdį, apėmusį Lietuvą nuo tolimiausių užkampių ligi stambesnių centrų, plitusį Rusijos ir kitų šalių miestuose. Tai svarbus lietuvių kultūros istorijos etapas, dėl specifinių lietuvių gyvenimo sąlygų įgavęs savitų bruožų. Jų plitimas glaudžiai susijęs su lietuvių liaudies nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo pakilimu. Lietuviškųjų vakarų demokratinė kryptis suvaidino garbingą vaidmenį lietuvių tautos kultūrinėje bei politinėje kovoje, buvo viena tos kovos priemonių bei ginklų.
Lietuviškųjų vakarų sąjūdis, apėmęs lietuvių gyvenamąjį plotą ir didesnius užsienio lietuvių telkinius, pritraukė daug žmonių. Sunku rasti to meto inteligentą ar šiaip labiau išprususį lietuvį, kuris vienokiu ar kitokiu būdu nebūtų prie šio sąjūdžio prisidėjęs. Tai buvo visos tautos sąjūdis. Lietuviškieji vakarų istorija- tai visos lietuvių tautos politinio, visuomeninio bei kultūrinio gyvenimo istorija, kovos už žmogaus teises istorija.
Lietuviškieji vakarai plito XIX amžiaus pabaigoje- XX amžiaus pradžioje sunkiomis carizmo priespaudos sąlygomis. Nors baudžiava ir buvo panaikinta, bet dvaras vis dar laikė savo priklausomybėje valstiečius. Valstiečiui beliko tik karčema. Sutartinė valdžios ponų ir kunigų politika buvo auški: išlaikyti liaudį savo valdžioje.
Lietuviškieji vakarai buvo skirti plačiausiems visuomenės sluoksniams, atitraukė liaudį nuo girtavimo, užlopė kultūros bei švietimo spragas.
Lietuviškieji vakarai išaugo ir plėtėsi be jokios nutautusių bei nuo liaudies nutolusių bajorų paramos, o dažnai net ir prieš jų norą. Nepalaikė jų ir miestiečiai, tik labiau išprusią valstiečiai, pradžioje talkinami valstietiškos kilmės inteligentų. Tai buvo liaudies sąjūdis, į kurį pirmiausia įsijungė liaudies teatro aktyvas: pasakotojai, šokėjai, dainininkai, muzikantai, pramoginių scenelių atlikėjai, vaidintojai, įvairių apeigų organizatoriai bei dalyviai- patys kūrybingiausi, kurie palaikė liaudies teatro tradicijas ir suteikė joms naują formą.
Lietuviškieji vakarai greit tapo rakštimi valdantiems sluoksniams. Štai kodėl ir valdžia, ir ponai ir dažniausiai lenkai kunigai kliudė jų rengimui, represuodavo tuos, kurie prie jų prisidėdavo. Vis dėlto, nepaisant didžiausių kliūčių, lietuviškieji vakarai tapo galingu veiksniu ugdant visuomenę. Jie laikinai atstojo organizacijas, tapo visuomeninio bendravimo mokykla, ugdė bendruomeniškumą, tarpusavio supratimą. Tai buvo žymi politiškumo mokykla, ir
ji netruko duoti vaisių.
Lietuviai visomis keturiomis nusitvėrė lietuviškųjų vakarų- visiems prieinamos visuomeninės veiklos formos. Lietuviškųjų vakarų sąjūdis ir buvo ta platforma, kurioje kryžiavosi bei reiškėsi visi to meto lietuvių gyvenimo interesai: politinė, ekonominė, visuomeninė bei kultūrinė veikla, kova su caro bei jo pavaldinių despotija už nacionalinį išsivadavimą, spaudos laisvę, kovą su tautine diskriminacija.Štai kodėl lietuviškieji vakarai pradžioje buvo patogi arena visų sričių veikėjams.
Lietuviškieji vakarai buvo žymus kultūrinis veiksnys. Jie skatino prie kultūrinių pramogų, paskaitų, knygų, daugelį patraukė į chorą. Ne veltui vėliau, kalbėdami apie kultūros bei švietimo kilimą vienoje ar kitoje apylinkėje, nurodydavo, kiek čia įvyko lietuviškųjų vakarų, tai rodė kultūros kilimą. Sakykime, Šiaulių gegužinės buvo pramintos didžiosiomis, seimais ir kitokiais vardais.