Pilviškių vidurinė mokykla
12 klasė
KNYGNEŠIŲ VEIKLA LIETUVOJE
IR
SLAPTOSIOS MOKYKLOS
2007
Lietuviškos spaudos draudimas ir kilęs jam pasipriešinimas – tai lyg matomoji plaukiojančio ledkalnio viršūnė. Giliau slėpėsi visas rusifikacijos politikos ir lietuvių tautos saviraiškos konfliktas. Kelios žmonių kartos savo kultūrinio peno sėmėsi iš persekiojamosios spaudos. Šios ypatingos sąlygos brandino savitą tautos mentalitetą – keturių dešimčių metų Lietuvos istorijos atkarpą galime vadinti knygnešių laikais.
SPAUDOS DRAUDIMAS
Laikotarpis nuo 1864 m. vasario mėnesio iki 1865 m. gegužės mėnesio imtinai laikytinas priemonių apriboti ir uždrausti lietuvių spaudą kūrimo laikotarpiu. Kalendoriaus išleidimas kirilica padarė pradžią visų pasaulietinio turinio skaitinių, rašytų tradiciniu raidynu, draudimui. Šio draudimo data laikytina 1864 m. lapkričio 11 d.
Priešinimąsi Rusijos valdžios priemonėms rodo draudžiamosios lietuviškos spaudos susikūrimas, jos leidimas, gausėjimas ir paplitimas tarp gyventojų. Spaudos uždraudimo metu lietuviai buvo pakankamai raštingi, tačiau jie visiškai nepaskaitė rusiškų knygų ir nemokėjo primetamos kirilicos.
Lietuviams skirtos knygos buvo leidžiamos užsienyje, visų pirma Prūsijos dalyje, vadintoje Mažąja Lietuva. Iš viso 1865 – 1904 m. išėjo 3953 lietuviški leidiniai (periodiniai nepriskaičiuoti), spausdinti lotyniškais ir gotiškais rašmenimis. Iš jų vien Mažojoje Lietuvoje pasirodė 2687, kurių apie pusė buvo skirta Didžiajai Lietuvai.
Suprantama, kad spaudos draudimas buvo skaudus smūgis Lietuvos kultūrai.
SPAUDOS GABENIMO IR PLATINIMO BŪDAI
ХІХ a. ir ХХ a. pradžioje per lietuviškas žemes ėjo dviejų valstybių siena, Didžiąją Lietuvą atkirsdama Rusijos imperijai, Mažąją Lietuvą palikdama Prūsijos (Vokietijos) pusėje.
Lietuviškos spaudos gabenimui į Rusiją svarbiausia kliūtis buvo sienos apsauga, kuria specialiai rūpinosi trys Rusijos finansų ministerijos žinybos: pasienio sargyba, gubernijos akcizo valdybos tarnautojai ir muitinės. Be to, pasienio zonai didesnį dėmesį skyrė policija, žandarai.
Sulaikytus asmenis bei prekes pasienio sargybiniai ir akcizo sargai pristatydavo muitinėms.
Inteligentai bei valstiečiai nelegaliai spaudai gabenti pasinaudodavo legaliomis sieną pereiti galimybėmis. Grįždami iš Mažosios Lietuvos, nupirkdavo legalios spaudos ir, ją suslėpę drabužiuose, vežimuose (slaptose kiaurymėse, dvigubame dugne), persiveždavo arba persinešdavo per perėjimo punktus, muitines. Neretai šitaip ir įkliūdavo. Dažniausiai tai buvo smulkiausi knygnešiai.
Knygnešiams padėjo, kaip jau minėta, pažintis su pasienio sargybiniais, muitininkais, taip pat jų papirkinėjimas, vaišinimas.
Pasienio gyventojai, norėdami persinešti daugiau knygų, sieną pereidavo legaliai, o grįždavo nelegaliai arba nelegaliai vykdavo į abi puses. Gerai pažindami vietovę, pasienio gyventojus bei pačius sargybinius, jie veikė užtikrintai ir mažiau rizikavo nei tolimų vietovių knygnešiai.
Mažojoje Lietuvoje spaudos buvo galima įsigyti ir pačiose spaustuvėse, ir knygynuose. Ten pasirinkę reikiamos spaudos, knygnešiai traukė atgal. Mažojoje Lietuvoje prie vieškelių pasienyje buvo pristatyta karčemų – viešbučių. Spaustuvininkai ir knygynų savininkai čia siųsdavo knygnešių Tilžėje ir Ragainėje nusipirktą spaudą, prieš tai ją tvirtai įpakavę į vyniojamą popierių arba apsiuvę audeklu ir surišę virvėmis ir vielomis. Ryšuliai būdavo dideli, iki 2 pūdų (32 kg) ir daugiau svorio, bet stiprūs vyrai nesunkiai juos galėdavo ant nugaros panešti.
Eidami į Mažąją Lietuvą, knygnešiai, pasienyje apsistoję pas prieglobstį davusius žmones, jau tardavosi ir dėl pagalbos spaudai per sieną pernešti, užprašydavo vyrų, susitardavo, kada, kur jie turės eiti. Susitikimo vieta paprastai būdavo tos pasienio karčemos. Nešėjai paprastai buvo patogiai apsiavę naginėmis arba vyžomis, kartais ir visiškai basi, apsivilkę kasdieniniais lengvais drabužiais. Nešimui vadovavo pats knygnešys arba vienas samdytų asmenų.
Pasienio karčemoje arba retesniais atvejais pas kurį nors valstietį tekdavo laukti patogaus laiko sienai pereiti. Knygnešiams padėdavo tamsios lietingos naktys, pūga. Nešikai ypač vengdavo šviežio sniego. Kartais vadovas bandydavo susitarti su pasienio darbuotojais, juos papirkti. Vadovui išaiškinus patogią sienos perėjimo vietą ir sulaukus tinkamo laiko, visi vyrai, apsikrovę nešuliais, paskui vadovą pajudėdavo prie sienos, pereidavo ją. Vengdami pasiekti pėdsakus, visi stengdavosi eiti tais pačiais pėdsakais, atbuli ir panašiai. Vadovas užlygindavo smėlyje arba purioje žemėje likusią žymę. Perėjus sieną, ryšulius reikėdavo nugabenti iki numatytos slėptuvės – tarpinio punkto.
Nešama antikarinė („antivyriausybinė“) spauda buvo ypač saugoma: sudaromas mažesnis, iki pusės pūdo ryšulys, jis užsidedamas ant peties, o didysis ryšulys užsidedamas ant nugaros. Ištikus pavojui, pastarąjį tekdavo numesti, o su mažuoju stengiamasi pabėgti. Palikus ir politinę spaudą, pasienio sargybiniai ir žandarai kaltininkų ieškodavo ypač uoliai.
Ypač sunku būdavo, kur siena ėjo Šešupe,
Suvalkijoje. Tekdavo bristi per upę net tuomet, kai vanduo būdavo ledinis. Savininkų knygnešys Pranas Pučiliauskas, gabenęs spaudą 1883 – 1896 m., naudojosi tokiu metodu. Su mažu sūnumi eidavo prie netoliese namų tekančios Šešupės „meškerioti“. Nutaikęs saugų momentą, lyg maudydamasis perbrisdavo upę ir į pakrantės krūmus pernešdavo knygų ryšulį. Tada su karučiais atvažiuodavo jo žmona „skalbti“. Po šlapiais skalbiniais ji išveždavo knygas iš smarkiai saugomo paupio. Tarpiniame punkte spaudos ilgai nelaikydavo, nes nebuvo pakankamai saugu.