Turinys
1. Įvadas…………………………………………………………………………………………………………………………….2
2. Pranciškaus Smuglevičiau vaikystė……………………………………………………………………………………2
3. Dailės studijos Romoje 1763-1784…………………………………………………………………………………….2
4. Varšuvoje 1784-1785……………………………………………………………………………………………………….3
5. Vilniuje 1785-1786………………………………………………………………………………………………………….4
6. Varšuvoje 1786-1797……………………………………………………………………………………………………….4
7. Vilniaus Universiteto profesorius………………………………………………………………………………………5
8. Smuglevičiaus salė Vilniaus Universiteto bibliotekoje…………………………………………………………5
9. Išvados………………………………………………………………………………………………………………………….6
10. Literatūros sąrašas…………………………………………………………………………………………………………..6
Įvadas
Pranciškus Smuglevičius – kone vienas reikšmingiausių XVIII a. II pusės – XIX a. pr. menininkų. Visą vaikystę praleidęs Lenkijoje, jis save laikė Lietuvos-Lenkijos menininku. Reikšmingas Smuglevičiaus vaidmuo lietuvių dailėje yra neabejotinas ir neginčijamas. Jis – lietuvių nacionalinės dailės mokyklos pradininkas. Tai iškili asmenybė, kurią verta minėti ir aptarti. Gyvendamas svarbiu istoriniu periodu, jis ir pats įėjo į istoriją. Nemažai literatūros aprašančios dailininko meninę veiklą, gyvenimą ir darbus. Dalimi jos ir remsiuosi rašydama šį darbą.
Pranciškaus Smuglevičiaus vaikystė
Pranciškus Smuglevičius gimė Varšuvoje 1745 metų spalio 6 dieną. Jo tėvas, Lukošius Smuglevičius, dailininkas, vedė Simono Čechavičiaus seserėčią (kaip vėliau matysime, jis darė didelę įtaką Pranciškaus Smuglevičiaus dailės įgūdžiams). Savo vaikystę Pranciškus praleido tėvo dirbtuvėse. Šeimoje be jo augo dar penki broliai ir viena sesuo. Net penki iš jų buvo dailininkai, tačiau Pranciškus anksti ėmė pats kurti, ir taip pralenkė tapyba užsiimančius brolius. Tėvas pastebėjęs, jog sūnaus kūrybinė aistra bei gabumai siekia toliau, negu jis pats gali jam padėti, atidavė jį mokyti seneliui Simonui Čechavičiui (tai žymiausias tapytojas ano meto Lenkijoje).
Apie Smuglevičiaus mokymąsi Čechavičiaus mokykloje žinoma iš daugelio jo darbų, kurie neretai yra Čechavičiaus paveikslų kopijos. P. Smuglevičius iš Čechavičiaus gavo rimtus pradmenis savo kūrybai: įsisavino akademinius pagrindus tolimesnėms dailės studijoms. Tačiau Čechavičių galime laikyti tik pedagoginiu Pranciškaus mokytoju, kadangi subrendęs Smuglevičius susikūrė savitą stilių, kuriame nedaug ką terasime, kas jį sietų su senelio darbais.
Dailės studijos Romoje 1763-1784
1763 metasi Lukošius Smuglevičius iš kuklių santaupų, o gal ir pirmojo mokytojo Čechavičiaus padedamas, išsiuntė Pranciškų studijų į Romoje. 1763-1764m. jis studijavo tapybą pas Antonijų Maronį, o nuo 1766 m. mokėsi Šv. Luko akademijoje. Jau antraisiais studijų metais laimėjo pirmąją premiją už konkursinę kompoziciją. Kaip teigia Drėma, būtent po šio įvykio karalius Stanislovas Augustas, vaidinęs didelį dailės globėją, paskyrė Smuglevičiui karališkąją stipendiją. Tuo Stanislovas Augustas tikėjosi Pranciškų išauklėti savo dvariškiu ir rimtų istorinių drobių tapytoju. Tačiau Smuglevičius niekada nepriklausė karališkajam dvarui.
Be karališkosios stipendijos, Smuglevičių dar rėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas. Manoma, jog jau tuomet Edukacinės komisijos tikslas buvo išsiugdyti Smuglevičių kaip pedagogą Vyriausioje Lietuvos mokykloje.
Kopijavimas, sekimas, kompiliacija – visa tai ilgam įsirėžė į jaunojo tapytojo sąmonę studijų metais. Bene labiausiai jį paveikė Domenikino kompozicijų patosas ir monumentalumas.
Iš Smuglevičiaus studijų Romoje liko daug eskizinių piešinių įvairiausiais bibliniais ir antikinės istorijos siužetų. Pranciškus pagrindinį dėmesį nukreipia į žmonių atvaizdus, peizažas tik sudaro foną ir paryškina bendrą nuotaiką. Smuglevičiaus sukurtas savitas herojus stambus, raumeningas, atletiško kūno sudėjimo, kiek didokos galvos. Jo veikėjai – tikri herojai: didingi, susikaupę savyje, pilni žmogiško orumo, tvirti ir ryžtingi savo siekiuose.
Smuglevičius be antikinės archeologijos, ikonografijos, kostiumologijos, numizmatikos bei kitų pagalbinių istorijos mokslų, rimtai susidomi ir architektūra. Romoje jis įsigyja pilną profesinį architekto išsilavinimą. Tačiau apie jo architektūrinę kūrybą žinoma labai nedaug. Smuglevičiaus projektai buvo griežto klasicistinio charakterio.
Varšuvoje 1784-1785
Gimtojo krašto ilgesys privertė Smuglevičių grįžti į Varšuvą. Juo labiau, kad gimtinėje virė gyvas politinis ir kultūrinis
gyvenimas. Bene vienintelis karaliaus užsakymas Smuglevičiui buvo keturi dideli altorių paveikslai Varšuvos Bazilijonų Marijos dangun žengimo bažnyčiai. Savo kitam globėjui, LDK iždininkui Antanui Tyzenhauzui, Smuglevičius atsidėkojo tik po jo mirties. Iškilmingoms jo pamaldoms suprojektavo didingą ir puošnų katafalką.
Vos tik dailininkas spėjo įsitvirtinti Varšuvoje, kaip nepabaigiamu srautu pasipylė užsakymai. Jo klientūra buvo įvairi: didikai ir vidutinio turtingumo bajorai, vienuolynai ir klebonai, vyskupai ir valstybiniai pareigūnai, pirkliai ir pasiturintys amatininkai. Jis niekada nebuvo pastovus kurio nors dvaro tapytojas: nei karaliau, nei didiko ar vyskupo. P. Smuglevičius vertino asmeninę ir kūrybinę laisvę.
Apsistojęs Varšuvoje, menininkas susirūpino įsirengti sau pastovią dirbtuvę, kuri kartu praverstų jam ir kaip privati dailės mokykla. Smuglevičius dėstė tradiciniais metodais, mokiniai jo mokykloje išeidavo visą akademinio piešimo ir tapybos kursą. Žymų vaidmenį šioje mokykloje vaidino klasikinės dailės pažinimas. Saikingai derinant klasicistines tendencijas su barokinės dailės tradicijomis buvo būdingas visai Smuglevičiaus mokyklai.
Vilniuje 1785-1786
Pirmą kartą į Vilnių P. Smuglevičius buvo iškviestas Vilniaus vyskupo I. J. Masalskio prašymu. Dailininkui buvo pavesta nutapyti katedrai pagrindinio altoriaus paveikslą, dvylikos apaštalų atvaizdus ir du paveikslus altorinėje sienoje. Tačiau pagrindinis paveikslas niekada nepuošė altoriaus, nes jis nepatiko tuometiniam Lietuvos generalgubernatoriui.
Pranciškaus Smuglevičius kūryba buvo reikšminga ir Lietuvos peizažo raidai. 1785 m. vyskupo Masalskio kvietimu lankydamasis Vilniuje Smuglevičius gavo didelį užsakymą nutapyti Lietuvos sostinės vaizdus. Juos užsakė kunigaikštis Adomas Kazimieras Čartoriskis ir kancleris Jokimas Chreptavičius. Šiandien yra žinoma per dvidešimt Pranciškaus Smuglevičius pieštų Vilniaus ir jo apylinkių vaizdų. Dailininkas nupiešia Žemutinės pilies vaizdą prieš pat jos nugriovimą. Kitus Vilniaus apylinkių vaizdus. Juose nerasime nei barokinių tradicijų, nei juo labiau klasicistinių užuominų. Viskas vaizduojama tikroviškai, realistinių žvilgsniu. Šie piešiniai turi ne tik pažintinę ikonografinę, bet ir didžiulę meninę reikšmę, kaip pirmieji mūsų peizažai, tapyti betarpiškai iš gamtos.