Lenkijos Istorija
Lenkijos valstybė pradėjo formuotis iš vakarinių slavų genčių į vakarus nuo Vyslos žemėse, aplink dabartinę Pozanę. Sąlygine Lenkijos valstybės įkūrimo data laikomi 996m., kai pakrikštijo valdančiosios Piastų dinastijos karalius Mieška (Mieszko). Piastų dinastija valdė Lenkija iki 1386. Tais metais Piastų princesė Jadvyga ištekėjo už Lietuvos kunigaikščio Jogailos, kuris tapo Lenkijos karaliumi ir pradėjo Jogailaičių dinastiją. Tuo pačiu metu buvo sudaryta ir personalinė Lenkijos ir Lietuvos unija, nes Jogaila liko ir Lietuvos valdovu.
Jogaila ir jo palikuonys valdė Lenkiją ir Lietuvą iki 1599m. Paskutinis Jogailaitis, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas, 1569m., pertvarkė Lenkijos ir Lietuvos sąjunga iš personalinės unijos i Abiejų Tautų Respubliką. Taip tuometinėje Vidurio Europoje Lenkija ir Lietuva tapo viena iš didžiausių ir galingiausių valstybių, kurios valdos tęsėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Tačiau tolesnė Lenkijos ir Lietuvos valsybės raida nebuvo sėkminga.
Taip nutiko iš dalies dėl to, kad pasibaigus Jogailaičių dinastijai Lenkijos ir Lirtuvos sostas nustojo būti pavaldimas. Kiekvieną kartą naują karalių rinkdavo specialus elekcinis bajorų seimas, o išrinktas karalius turėdavo įsipareigoti nepažeisti plačių bajorų teisių bei laisvių ir be seimo žinios nespręsti svarbių valstybės reikalų. Taigi karalius buvo silpnas ir negalėjo savo rankose sutelkti veiksmingam valstybės valdymui pakankamos galios.
Iš tiesų Abiejų Tautų Respublika žlugo, matyt, kaip tik dėl to, kad buvo savotiška išimtis Europoje. Tai buvo šalis, kurioje griežtai pasipriešinta centralizuotai monarcho valdžiai, kurioje klestėjonuomonių įvairovė ir religinė tolerancija. Jos silpnybėmis pasinaudojo ir galiausiai XVIII a.pabaigoje ją sunaikino bei jos neginamas teritorijas pasidalijo aplink ją įsikūrusios tironoškos Rusijos, Prūsijos ir Austrijos imperijos.
Lenkija savo nepriklausomybę atgavo tiktai po Pirmojo pasaulinio karo. Tokie Lenkijos politikai kaip Juzefas Pilsudkis, 1867 – 1935 siekė atkurti daugiau kaip prieš šimtmetį egzistavusią bendrą Lenkijos ir Lietuvos valstybę, tačiau laikai jau buvo pasikeitę, ir Lietuvai toks sumanymas buvo nepriimtinas. Dėl šio nesutarimo, deja, kilo nemalonus Lenkijos ir Lietuvos konfliktas dėl Vilniaus – tarpukario laikotarpiu istorinę Lietuvos sostinę valdė Lenkija.
Apskritai pažymėtina, kad Lenkija, kurią 1926 – 1935 m., beveik diktatoriškomis priemonėmis valdė Pilsudskis, turėjo didelių sunkumų ir su kitomis kaimynėmis, tarp kurių pačios grėsmingiausios ir pavojingiausios buvo Hitlerio Vokietija ir Stalino Sovietų Sąjunga. Galiausiai 1939 m., abu diktatoriai ryžosi sąmokslui ir jų užsienio reikalų ministrai Ribentropas ir Molotovas pasirašė slaptą protokolą, kuriuo buvo sutarta užpulti ir pasidalyti Lenkiją. 1939 m., rugsėjo 1 dieną Vokietijos kariuomenei įsiveržus į Lenkiją prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Nors Lenkijos kariuomenė didvyriškai priešinosi, jėgos buvo nelygios. Galiausiai rugsėjo 17 dieną iš rytų Lenkiją užpuolė ir Sovietų Sąjunga. Šalies vyriausybei ir prezidentui teko trauktis į užsienį.
Po karo Lenkijos valstybė buvo atkurta, bet teritorinės ribos gerokai pasikeitė. Dalis rytinių teritorijų pateko Sovietų Sąjungos žinion, o Lenkija už tai gavo kompensaciją vakaruose – jai buvo atiduotos didelės teritorijos, iki tol priklaususios Vokietijai. Nuo to laiko Lenkijos r Vokietijos siena eina per Oderio ir neisės upėmis. Teritoriniu atžvilgiu Lenkija per daug nenukentėjo, tačiau politiniu požiūriu ji tapo sovietinio bloko sudedamąja dalimi. Šalies valdymą perėmė komunistų parija, kuri sustabdė demokratiją, sugriovė rinkos ekenomiką ir gerokai apribojo šalies ryšius su Europa.