Seniausi mus pasiekę liudijimai apie keltus labai trumpi ir visiškai atsitiktiniai. V a.pr. Kr juos mini istorijos tėvu laikomas Herodotas, aprašinėjes Dunojaus ištakas, o truputį anksčiau pamini Hekatajas Milietis ( apie 540-475 m.pr.Kr; jo darbai žinomi tik iš vėlesnių autorių citatų) aprašė Masalijos ( dabar Marselis) graikų koloniją, įsteigtą ligūrų žemėje, netoli keltų krašto. Tai vėlyvosios Holštato kultūros laikotarpis. Ši kultūra išsivystė apie 750 m.pr.Kr. regione tarp rytų Prancūzijos, Šveicarijos, pietų Vokietijos, Austrijos iki Slovėnijos iš ankstesnių vėlyvojo žalvario amžiaus kultūrų.
Dabar keltai vaizduojami kaip nevienalytė, į šiaurę nuo Alpių pirmaisiais paskutinio tūkstantmečio prieš Kristų amžiais iškilusi barbarų tauta. V- IV a. pr. Kr. Keltai labiausiai klestėjo ir buvo plačiai išplitę visoje Europoje. Dėl vėlesnio nuosmukio žemyne jie buvo pasmerkti užmarščiai, ypač kai juos užkariavo Julijus Cezaris, tačiau ir prieš tai jie silpnėjo ne dėl kokios kitos priežasties, o greičiausiai dėl natūralaus nuosmukio proceso. Tiktai Bizantijoje ir galiausiai Airijoje iki viduramžių išliko keltų paveldą išsaugojusios gyventojų grupės, bet jos vadinosi jau kitais, virtiniais vardais. Patys keltai neturėjo savo rašto, todėl apie juos sužinome tik iš kitų tautų rašto paminklų. Užtat keltai turi turtingą materialinę kultūrą, kurios pavyzdžių yra išlikę ir šių laikų muziejuose.
Savo darbe daugiausia kalbėsiu apie keltų bendruomenės gyvenimą, jų išvaizdą, būdą ir kasdienius rūpesčius, kurios atspindi tradicijos, archeologija ir antikos šaltiniai.
Fiziniai keltų bruožai
Yra labai svarbu aptarti keltų išvaizdą, nes graikų ir romėnų autoriai ją dažnai komentuodavo. Todėl, kalbant apie šiuos gyventojus, dera išsiaiškinti terminą rasė.
Jau buvo iškelta prielaida, kad Herodoto laikų graikai galėjo atpažinti keltus iš įvairių tautinių požymių, kaip kad dar visai nesenai daugelio Europos šalių kaimiečius buvo galima atskirti vienus nuo kitų iš savitų drabužių bei fizinių bruožų. Jau po didžiosios keltų ekspansijos, be kita ko, ir įsiveržimo į šiaurės Italiją, vyraujantis fizinis keltų tipas tapo nuolatine antikos autorių tema. Tikriausiai remdamasis ankstesniais šaltiniais, II a. per. Kr. Policijas aprašė bauginančią gerai sudėtų galų karių išvaizdą. Išsamesnių aprašymų šiek tiek vėliau randama Strabono, Fiodoro Silietiečio ir Plėnijaus bei kitų raštuose.
Viduržemio jūros kraštų gyventojus žavėjo keltų ūgis, šviesi oda, raumeningas kūnas, mėlynos akys, ir šviesūs plaukai. Jų bruožai buvo lyginami su viduržemio jūros srities atstovų fiziniu sudėjimu ir odos, bei plaukų spalva. Bet reikia pastebėti, kad jais pasižymėjo labiausiai matoma keltų bendruomenės dalis – genčių vadai ir laisvi kariai, o ne būtinai visos gyventojų grupės. Antikos autorių apibūdinimai puikiai dera su salos keltų aristokratijos grožio standartais, išaukštintais ankstyvoje airių literatūroje.
Kalbant apie keltams būdingus fizinius bruožus, be literatūrinių aprašymų, esama dar dviejų šaltinių. Pirmasis – tai antikos ir vietinio meno pavyzdžiai, o antrasis- griaučiai, jų fragmentai iš keltų kapų. Pastarosios, kol kas palygint nedidelės medžiagos vertė išaugs gerėjant kasinėjimų kokybei ir kapų rekonstrukcijai, tačiau ją lemia ir konkrečios vietos dirvožemio cheminė sudėtis, nė kiek ne mažiau kaip suardymo pavojus ar net suradimo galimybė.
Anatomijos duomenys iš atpažįstamų Halštato ar La Teno kultūros laikotarpio keltų kapų liudija, kad būta ir pailgo, ir apskrito veido žmonių. Atrodo, jog apskrito veido atstovai priklauso prie senesnių bronzos amžiaus Šiaurės Alpių zonos gyventojų, o pailgo veido, manoma, buvo aristokratų atstovai, kilę iš tolyn į vakarus išplitusių Centrinės Europos gyventojų. Apskritai iki šiol tirti griaučiai rodo, jog padėtis labai panaši į bet kurios dabartinės etninės grupės, kuriose aiškiai matomas genetinis susimaišymas, tačiau, ypač nagrinėjant atskiras gyventojų grupes, į akis krinta tam tikri fiziniai bruožai.
Vaizduojamasis menas gana išsamiai ir kartu nuosekliai atskleidžia šį aspektą. Dėl ypatingo žmonių galvų ir kaukių stilizavimo vietinis La Teno meno stilius nė kiek nepadeda išspręsti galvos formos klausimo, tačiau būdingos detalės, pasikartojančios ir kitur, kaip antai vešlūs ūsai ir atgal šukuojami purūs plaukai, – tai tiesioginis įrodymas, kaip keltai įsivaizdavo idealų veidą.
Antikos, daugiausia Pergamo mokyklos, skulptūra, vaizduojanti keltų karius, minėdama galatų palaimėjimą Mažojoje Azijoje, patvirtina literatūrinius aprašymus, kuriuose piešiami aukšti, grakščiai raumeningi kūnai su apvaliomis ar beveik apvaliomis galvomis ir banguotais arba garbanotais plaukais. Čia taip pat gerai parodyta išvaizda, tad laikas atkreipti dėmesį kaip tik į ją ir drabužių bei papuošalų stilių.
Polibijus gyvai aprašė lemtingą Telamono mūšį tarp romėnų ir galų užpuolikų 225 m. per. Kr. , pateigdamas anksčiausią keltų aprangos ir išvaizdos aprašymą. Manoma, jog jis galėjo pasinaudoti pirminiais šaltiniais apie šį mūšį, todėl jo apibūdinimą galima laikyti patikimu. Jis aprašo, kaip jau Šiaurės Italijoje
apsigyvenusios insubrų ir bojų gentys mūvėjo kelnes ir lengvus apsiaustus. Iš už Alpių atvesti kovotojai gaesatae žygiavo nuogi priešakinėje mūšio linijoje, pasipuošę vien aukso antkaklėmis ir auksinėmis apyrankėmis. Kalbėdamas apie ūsus, jis pažymi, jog kilmingieji augindavo ilgus, net gi burną dengiančius ūsus, o šiaip veidai būdavo švariai nuskusti. Tai patvirtina ir vietiniai metalo dirbiniai, tai pat tokios skulptūros kaip gerai žinoma skulptūra „ Mirštantis galas“ ir „ Ludovisi“ grupė – jau nužudžiusio žmoną ir besižudančio nugalėto kario. Šios dvi skulptūros – Pergamo skulptūrų kopijos, todėl jos vaizduojamos būtent į Mažąją Aziją įsiveržusius galatus.
Diodoras rašo, jog kai kurie vyrai, tikriausiai kariai, augino trumpas barzdas, tačiau įdomiausiai jis apibūdina karių šukuosenas. Jie nuolatos sutepdavo plaukus tirštu alkių skiediniu ir užšukuodavo aukštyn, atidengdami kaktą ir taip išgaudami keitą arklio karčių formą. Iki šių laikų yra išlikusi tik viena graikų skulptūra, vaizduojanti šį ypatingą šukavimo stilių. Tai sužalota galva iš Gizos, dabar saugoma Kairo muziejuje. Yra užuominų apie tokius ilgus kietus plaukus, kurie būtų galėję pasmeigti krintančius obuolius. Kuchuliną, kuris buvo pavyzdingas genties herojus, minimi kieti plaukai, be to , ir kitur jo plaukai apibūdinami kaip trispalviai, tamsiausi prie pat galvos ir šviesiausi galuose, su tarpine spalva per vidurį. Taip tikrai galėjo būti dėl plovimo kalkėmis.
Drabužiai
Strabonas gana aiškiai tvirtina, jog kelnės ( bracae) buvo aptemtos arba pusiau prigludusios, bet atrodo, jog mūvimos ir dukslesnės, bent jau jo laikais Galijoje. Tačiau tai, kad keltai mūvėjo kelnes, kelia įdomių klausimų, nes šis drabužis, regis, atsirado ne vidutinio klimato Europoje ir Viduržemio jūros srities aprangai jis visiškai svetimas. Duomenys apie priešistorinius europiečių drabužius grindžiami danų bronzos amžiaus drabužiais, kurie puikiai išsilaikę medžio kamieno karstuose. Jei šiuos liudijimus pritaikytume plačiau, galėtume teigti, kad laikotarpiu iki urnų laukų kultūros įprastas vyro drabužis tikriausiai permestas per vieną petį ir prilaikomas per liemenį diržu. Virš jo dėvimas apsiaustas ir visi grabužiai vilnoniai. Kelnės buvo ir liko pagrindinis vyrų apdaras Eurazijos stepėse tikriausiai perimtos iš subarktinės srities gyventojų toliau į šiaurę, kelnės buvo patogesnės raiteliams ir todėl plačiai paplito tapdamos įprastu skitų, taip pat didžiąją persų imperiją sukūrusių iranėnų ir kitų genčių apdaru. Visai logiška manyti, jog skitų pirmtakai tikrosios Europos pakraščiuose, trakai ir kimerijai, taip pat mūvėjo kelnes, ir labiausiai tikėtina, jog kaip tik iš čia jos paplito tarp Vidurio Europos keltų. Šis apdaras puikiai įsilieja į važiavimo bei jojimo arklais kompleksą, kilusį iš Rytų.