Krikšto reikšmė
Lietuvos valstybės susikūrimas 13a. 4-ajame dešimtmetyje buvo vėlyvas reiškinys Europos raidoje. Tuo metu Vakarų ir Vidurio Europa buvo pažengusi daug toliau. Tai buvo brandaus feodalizmo regionas. Čia vyko valdžios centrilizacija, luomų formavimasis ir jų teisių juridinis įtvirtinimas. 10-11a Vakarų Europoje kūrėsi miestai su savo savivalda, išvystytais amatais, cechų organizacijomis, prekyba. Dvasinės kultūros sferoje Vakarų Europa buvo universitetų kultūros regionas, joje klestėjo filosofinė mintis, grožinė literatūra, architektūra, dailė.
Lietuva 13 a. turėjo susikūrusią valstybę, kuriai reikėjo atlaikyti didžiulius užsienio priešų, pradžioje Livonijos, o vėliau – Vokiečių ordino puolimus. Pagoniškosios Lietuvos valstybės egzistencija buvo nuolatinė kova su išorės priešais, ir, netgi po krikšto, iki pat Žalgirio mūšio tai buvo žūtbūtinės kovos metai. Tokioje apgultyje ir įtampoje, kai sprendėsi Lietuvos kaip valstybės likimas, sąlygų kultūrai vystytis nebuvo. Visos kūrybinės pajėgos buvo sutelktos gynybai nuo priešų. Lietuva buvo vienintelė pagoniška valstybė to meto Europoje ir tai buvo reliktas, tokia ji negalėjo išlikti. Ji negalėjo palaikyti normalių politinių, ekonominių, kultūrinių ryšių. Tai labai puikiai suvokė Lietuvos valdovai, keletą kartų bandę krikštytis. Pirmą kartą krikštijosi Mindaugas, po krikšto jis buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Mindaugui žuvus, krikščionybės buvo atsisakyta. Nemaža pastangų apkrikštyti Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytenį dėjo Rygos arkivyskupas. Šiam sumanymui pritarė ir pats Vytenis. Keletą kartų bandė krikštytis ir Gediminas. Buvo rengiamasi krikštytis ir Kęstučio laikais, tačiau dėl politinių aplinkybių tai nebuvo padaryta.