Turinys
1. Z.Angariečio biografija.
2. Z.Angarietis- literatūros kritikas.
3. Z.Angarietis kovoje už Tarybų Lietuvą.
4. Žymus Komunistų partijos veikėjas.
5. Mokė kovoti ir nugalėti.
6. Brangūs metai.
7. Zigmo Aleksos- Angariečio atminimo įamžinimas.
Zigmas Aleksa-Angarietis ( 1882-1940) – žymus Lietuvos ir tarptautinio revoliucinio darbininkų ir komunistinio judėjimo veikėjas, vienas iš Lietuvos Komunistų partijos kūrėjų ir ilgamečių vadovų, jos istorijos tyrinėtojų, marksizmo-leninizmo mokslo propaguotojų ir publicistų.
Z.Angariečio raštai, pasirodę 1909-1939 m. atskirais leidiniais, šiuo metu jau yra bibliografinė retenybė, kaip ir to meto komunistinė periodika, kurioje buvo paskelbta nemaža šių raštų dalis. Per paskutinius du dešimtmečius Partijos istorijos institutas prie LKP CK išleido tris Z. Angariečio kūrybinio palikimo knygas : LKP įsikūrimas ir proletarinė revoliucija Lietuvoje ( 1918-1919 m.). 1962; Už liaudies veiksmų vienybę. V., 1968; agrarinis klausimas Lietuvoje. V., 1972.
Z.Angariečio biografiją, jo visuomeninę veiklą, kūrybinį palikimą Tarybų Lietuvos mokslininkai pradėjo intensyviai tyrinėti nuo 1956 m. Per ketvirtį amžiaus pasirodė nemaža straipsnių laikraščiuose ir žurnaluose, įvairiuose rinkiniuose, taip pat stambesnių mokslo darbų. Šio rinkinio tikslas sukaupti vienoje vietoje medžiagą, kad ji būtų lengviau prieinama visuomenei, studijuojančiam jaunimui.
Z. Angariečio vardas yra neatskiriamai susijęs su Lietuvos Komunistų partijos kūrimusi ir stiprinimu. Jis buvo vienas žymiausių jos organizatorių, apie dvidešimt metų dirbęs vadovaujantį darbą Lietuvos Komunistų partijoje; kartu jis buvo atsakingas Kominterno darbuotojas. Dideli Z. Angariečio nuopelnai organizuojant lietuvių komunistinę spaudą. Jis buvo žurnalų „Komunistas“ (1918-1932), „Partijos darbas“ ( 1931-1933) redaktorius, parašė daug straipsnių ir į kitus komunistinius laikraščius bei žurnalus. Kartu Z.Angarietis 1917-1938m. yra išvaręs didelę vagą lietuvių marksistinės literatūros kritikos bare. Greita V. Kapsuko jis buvo pats žymiausias šios kritikos atstovas, straipsnių rasime „Balse“, „Komuniste“, Amerikos lietuvių darbininkų spaudoje, bet daugiausia jo literatūrinės kritikos straipsnių buvo išspausdinta „Kibirkštyje“.
Partijos darbas tarp inteligentų dar labiau sustiprėjo po 1935 m. vasarą įvykusio Kominterno VII kongreso. Šis kongresas patvirtino naujas strategines ir taktines formas neproletarinių sluoksnių, antifašistinio liaudies fronto atžvilgiu. Apibendrinant Z.Angariečio Literatūrinę kritiką, prieinama išvada: Z.Angarietis neišvengė prieštaravimų, nenuoseklumų, ne visada atsižvelgdavo į kritikuojamo kūrinio meninę specifiką, tačiau jo reikšmė lietuvių literatūros kritikos srityje yra nemaža.
Į Lietuvos darbininkų revoliucinio judėjimo istoriją garbinga puslapy yra įrašęs Zigmas Aleksa-Angarietis. Tai buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos Komunistų partijos organizatorių ir ilgamečių jos vadovų, visą savo gyvenimą paskyręs partinei veiklai, Lietuvos Komunistų partijos kovai už šviesesnę gimtojo krašto liaudies ateitį. Gimęs 1882 m. Birželio 1 d. Alvito vls. Obelupių k. pasiturinčių valstiečių šeimoje.
XX a. pradžioje carinė Rusija gyveno revoliucinių įvykių brendimo laikotarpį. Kapitalizmas įžengė į paskutinę, imperialistinę savo vystymosi studiją. Šalyje aštrėja klasių kova. Pažangiesiems, revoliuciniams to meto Rusijos veikėjams iškilo istorinis uždavinys: padėti susiorganizuoti priešakiniai visuomeninei jėgai- darbininkų klasei, sukurti revoliucinę darbininkų partiją. Pirmosios buržuazinės demokratinės revoliucijos pralaimėjimas, žiaur8s Stolypino reakcijos persekiojimai šalies socialdemokratiniame judėjime pagimdė likvidatorystės srovę. Nemaža dalis LSDP vadovų taip pat ėmė atleisti partinį darbą, propaguoti mintį, kad susiklosčiusiomis sąlygomis esąs galimas tik ramus kultūrinis darbas.
Z.Aleksa stojo prieš likvidatorius. Dirbdamas Suvalkijos rajone, jis 1908-1909m. Marijampolėje leido pogrindinį laikraštį „Darbininkų žodis“. Nelegalus atsišaukimas. 1908 m. Z.Aleksa įsteigė Suvalkijoj legalią „Savitarpos pašalpos darbininkų draugiją“, kuri turėjo padėti socialdemokratams plėsti darbą tarp žemės ūkio darbininkų.
Nuo 1927m. rudens po keletą LKP narių ėmė mokytis Tarptautinėje Lenino mokykloje prie Komunistų Internacionalo Vykdomojo Komiteto Maskvoje. Iš pradžių šios mokyklos pagrindinį kursą studentai išeidavo Kazys Preikšas, Petras Pajarskis ir kt. Veikė taip pat šioje mokykloje vienerių metų kursas, kurį baigė Motiejus Šumauskas, Juozas Mickevičius, Marija Chodosaitė ir kiti. Nemaža Z.Angariečio straipsnių paskelbta kolektyviniuose rinkiniuose, kuriuose LKP leidyklos išleido 1918-1921 m. Voroneže ir Smolenske. Yra jos straipsnių paskelbtų Jungtinių Amerikos Valstijų pažangiųjų lietuvių leidiniuose. Antai Z.Angariečio straipsnis „Bruožai iš Lietuvos Komunistų partijos istorijos“.Dar didesnę Z.Angariečio literatūrinio palikimo dalį sudaro jo straipsniai, išspausdinti „Tiesoje“ir kituose periodiniuose leidiniuose. Nemaža periodikoje paskelbtų straipsnių dar neišaiškinta, kadangi jie autoriaus buvo nepasirašyti arba
pažymėti rečiau sutinkamais jo pseudonimais, kriptonimais. Ne viskas iš Z.Angariečio literatūrinio palikimo šiandien Turi išliekamosios vertės. Tačiau istorikams specialistams ir tokie žymių revoliucino judėjimo veikalų raštai yra žinomi.
Junkelis Vinickis: Pirmą kartą aš sutikau Zigmą Angarietį 1932m. gruodžio mėn. Kai partijos pasiųstas kartu su grupe draugų atvykau į Maskvą, į Lietuvos KP Centro Komiteto plenumą. Jis prižiūrėtojas nuvedė mane į trečią aukštą . Koridoriuje mane sutikoP.Pajarskis, jau ankščiau atvykęs į centro komiteto plenumą. Jis nurodė, kaip elgtis patekus pas Z.Angarietį. Instruktažas,pasirodė, buvo labai naudingas. Aš jį radau dideleme kambaryje, sėdėjo jis už paprasto rašomojo stalo, apkrauto knygomis. Man įėjus į kambarį Z.Angarietis pasisveikino ir paprašė pasėdėti, o pats vėl įsigilino į savo darbą.