Kalbu tave kaip maldą,
Kaip giesmę rytmetinę.
Geriu tave kaip sulą,
Kaip viltį pirmutinę.
Jaučiu, kaip gyvą kraują
Sugėrusi raudojai.
Už tuos, kurie išduoda,
Klaupiuos prie tavo kojų.
Girdžiu, kaip atsidūsti,
Visiems atleisti nori.
Tėvyne, tu gražiausias
Pasaulyje altorius.
Vasario 16- oji užima ypatingą vietą lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės, skaičiuojančios aštuntą šimtmetį, istorijoje. Minėdami šią dieną, mes turime pakankamai motyvų pamąstyti apie savo protėvių politinę kultūrą ir jų drąsą, parenkant kelią lietuvių tautai Europos žemyne bei pasaulyje.
Skelbti ar atidėti? Skelbti, o jei neištęsėsim? Jei kelio vidury pritūks ryžto, pasišventimo, pasiaukojimo? Buvo tik žodis. O juk tą žodį, paleistą į pasaulį ir į savo tautą, reikės vykdyti. Vykdyti darbais, aukomis ir žmonių gyvybėmis.
Ar bus drąsos visai tautai pakilti į žygį? 123 metus ištūnojusi be laisvės, be šviesos, visų užmiršta ir atstumta, be drąsaus žodžio, be pasirinkimo mirti ar gyventi.
Taip galima šiandien įsivaizduoti dieną, kuri buvo prieš 86 metus, kada vyko pirmasis pasaulinis karas, kada tautos kilo ir klupo, kada pati lietuvių tauta, okupuota, carinės Rusijos gyveno be laisvės.
Ateitis buvo tamsi, neaiški, be prošvaistės gyventi geriau. Protas nieko nesakė, nes nebuvo patirties. Galima buvo remtis tik svajonėmis. Ėjo kalba apie tautos laisvę, apie Lietuvos valstybę.
Graži svajonė.
Bet ir vėl. O kaip mes visa tai pasieksime?
O kur mūsų pulkai? O kur mūsų karžygiai- kariai? Kur mūsų ginklai, patrankos, karo lėktuvai, tankai? Juk vyko karas! Iš kur visa tai?
Lengva buvo svajoti dainose, pasakose, poezijoje. Atsivers milžinkapiai, ir iš ten pasirodys šarvuoti Kęstučio barzdočiai vyrai, su kirviais, kalavijais ir žirgais. Vyrai, miegoję užburti kelis šimtmečius, laukę magiško žodžio. Žodžio- laisva Lietuva!
Politikoj svajonių nėra. Čia realybė, čia kietas gyvenimas, čia kova. Ginklas prieš ginklą, jėga prieš jėgą.
“Didžiausias tautos turtas- jos laisvė, nepriklausomybė. Ant mūsų tautos laisvės aukuro buvo paaukota daug žmonių gyvybių, iškesta pažeminimų, kalėjimų, trėmimų, persekiojimų.
Vasario 16 dienos aktas yra mums ypatingai brangus ne tik dėl to, kad jis skelbia Lietuvos nepriklausomybę, bet kad tai yra drąsus, savarankiškas vieningos tautos žygis, kuris, kaip matome, pasiekė tikslą.” Taip apie šią dieną kalbėjo Aleksandras Stulginskis, tuo metu buvęs Lietuvos Tarybos narys.