BAROKO IR KLASICIZMO EPOCHŲ SINAGOGŲ ARCHITEKTŪRA
Vilkaviškio sinagoga. V. K. Jonyno nuotr.
Jurbarko sinangogos aronkodešas ir bimos fragmentas.1939 m. V. Ramanausko nuotr.
Neišliko ir baroko epochoje nedideliuose miestuose bei miesteliuose stovėjusių medinių sinagogų, dengtų aukštais kelių pakopų stogais. Šių sinagogų tūris bei išorės formos turėjo bendrumų net su keliais lietuvių liaudies architektūros pastatų tipais: dvarų rūmais, kluonais, klėtimis. Jų fasadus pagyvino atviros galerijos ar balkonėliai, paremti kolonėlėmis; žemus priestatus kartais vainikavo piramidinės viršūnės, imituojančios bokštelius. Drožinėtos langų apvadų detalės, karnizai, durų lentelių apkalos buvo artimi lietuvių liaudies architektūrai. Labai įspūdingai atrodė Vilkaviškio, Jurbarko, Šaukėnų, Valkininkų sinagogos
Barokinių medinių sinagogų bima stovėjo vyrų salės viduryje arba tarp kolonų, jos centre. Tai gana lengvų, ažūrinių konstrukcijų statinys, panašus į altaną, baldakimą ar nedidelę šventyklą. Aron Kodešai savo formomis dažnai panašėjo į katalikų bažnyčios altorių – kelių, siaurėjančių į viršų tarpsnių; jų dekoro detalėms buvo naudoti būdingi žydų menui simboliai, floros bei faunos motyvai, Dekalogas, karūna.
Dvi Kėdainių sinagogos.1996 m. M. Rupeikienės nuotr.
Dvi Kalvarijų sinagogos.1998 m. M. Rupeikienės nuotr.
Baroko epochos mūrinių sinagogų tūris kompaktiškenis nei medinių, išorės formos nesudėtingos, su nedaugeliu dekoro elementų. Iki šių dienų išliko dviejų barokinių mūrinių sinagogų pastatai – Kėdainiuose ir Kalvarijoje.
Seniausios Lietuvoje iki šiol išlikusios medinės sinagogos statytos klasicizmo epochoje. Jos vientisesnio tūrio ir paprastesnių formų nei medinės barokinės. Tuo metu statytos Pakruojo sinagogos tūris išliko nepakitęs, tačiau langai apkalti lentomis, o interjeras sunaikintas. Pakruojo sinagoga.1997 m. M. Rupeikienės nuotrauka
Šios sinagogos išorės formoms įtakos turėjo lietuvių liaudies architektūra, o interjere dominavo žydų menui būdingi dekoro elementai ir simboliai; labai puošnus buvo Aron Kodešas. Bima aštuonkampio plano, įrengta atviros „pavėsinės“ principu. Klasicizmo epochoje greičiausiai statytos Tirkšlių ir Sedos (vėliau perstatyta) sinagogos. Senos medinės sinagogos, statytos klasicizmo arba romantizmo epochoje, pastatas tebestovi Žiežmariuose.
Romantizmo periodu (1830-1860) pastatyta nemaža mūrinių sinagogų. Viena jų stovi Kaune, Zamenhofo gatvėje, o kita – Krekenavoje.
SINANGOGŲ ARCHITEKTŪROS YPATUMAI
Sinagogų architektūra iš esmės skiriasi nuo kitų Lietuvoje esančių sakralinių pastatų. Specifinį sinagogų charakterį ir formas sąlygoja funkciniai reikalavimai, būdingi žydų šventykloms: dalijimas į vyrų ir moterų puses, Toros saugojimo ir jos skaitymo vietų parinkimas ir pan. Sinagoga vizualiai uždaras, gana monumentalus pastatas. Tūrio forma kompaktiška, dažnai artima kubui. Planas stačiakampis arba kvadrato formos. Vilniaus Didžiosios sinagogosinterjeras
Vakarų pusėje yra prieangis, iš kurio patenkama į pagrindinę vyrų salę bei moterų patalpas. Vyrų salės viduryje įrengta pakyla – bima (skirta Toros skaitymui), o prie rytinės – atgręžtos į Jeruzalę – sienos palikta niša arba pastatyta spinta (Aron-Kodešas), kurioje laikoma Tora. Antrajame aukšte iš vienos, dviejų ar trijų pusių (išskyrus rytinę) įrengtos galerijos moterims. Mažose, vienaukštėse sinagogose moterims paliekamas koridorius dešinėje salės pusėje..
VILNIAUS DIDŽIOJI SINAGOGA
Seniausia žinoma sinagoga, užfiksuota nuotraukose bei apmatavimo brėžiniuose, – tai Renesanso epochoje statyta ir vėliau rekonstruota Vilniaus Didžioji sinagoga. Ji stovėjo kvartalo gilumoje ir, kad labiau neiškiltų virš kitų pastatų, buvo apie 2 m. įgilinta į žemę. Išorė buvo nesudėtingų renesanso formų su klasicistine dviaukšte medine galerija, pristatyta prie trikampio frontono, o vidus labai puošnus. Aplink šią sinagogą buvo pastatyta ir daugiau ritualinių bei visuomeninės paskirties statinių – tankiai apstatytame kvartale susiformavo ištisas „miestelis“ su dviem vidaus kiemais (vad. Šulhoif – jidiš). Šie pastatai apgriauti Antrojo pasaulinio karo metais, o vėliau nugriauti.
BAROKO IR KLASICIZMO EPOCHŲ SINAGOGŲ ARCHITEKTŪRA
Vilkaviškio sinagoga. V. K. Jonyno nuotr.
Jurbarko sinangogos aronkodešas ir bimos fragmentas.1939 m. V. Ramanausko nuotr.
Neišliko ir baroko epochoje nedideliuose miestuose bei miesteliuose stovėjusių medinių sinagogų, dengtų aukštais kelių pakopų stogais. Šių sinagogų tūris bei išorės formos turėjo bendrumų net su keliais lietuvių liaudies architektūros pastatų tipais: dvarų rūmais, kluonais, klėtimis. Jų fasadus pagyvino atviros galerijos ar balkonėliai, paremti kolonėlėmis; žemus priestatus kartais vainikavo piramidinės viršūnės, imituojančios bokštelius. Drožinėtos langų apvadų detalės, karnizai, durų lentelių apkalos buvo artimi lietuvių liaudies architektūrai. Labai įspūdingai atrodė Vilkaviškio, Jurbarko, Šaukėnų, Valkininkų sinagogos
Dvi Kėdainių sinagogos.1996 m. M. Rupeikienės nuotr.
Dvi Kalvarijų sinagogos.1998 m. M. Rupeikienės nuotr.
Barokinių medinių sinagogų bima stovėjo vyrų salės
viduryje arba tarp kolonų, jos centre. Tai gana lengvų, ažūrinių konstrukcijų statinys, panašus į altaną, baldakimą ar nedidelę šventyklą. Aron Kodešai savo formomis dažnai panašėjo į katalikų bažnyčios altorių – kelių, siaurėjančių į viršų tarpsnių; jų dekoro detalėms buvo naudoti būdingi žydų menui simboliai, floros bei faunos motyvai, Dekalogas, karūna.