Referato tikstas suvokti ir pažinti garsūjį filosofą Vydūną. Skaitydamį šį referatą pamatysite pirmuosius Vydūno žingsnius į pasaulį ir gyvenimą.
Vydūno – vieno iš ryškiausių mūsų kultūros asmenybių reikšmingumas jau yra akivaizdus. Tačiau jo gyvenimas nėra toks žinomas, kokio nusipelnė šis įžymus tautos žmogus.
Vydūnas gimė 1868 m. kovo 22 dieną Jonaičiuose (Šilutės rajone). Tačiau paskutiniu metu pasigirdo abejonių kuris kaimas ištiesų yra garsiojo mąstytojo gimtinė. D. Kaunas pritaria šilutiškiui kraštotyrininkui P. Jakštui, kuris straipsnyje „Kur gimė Vydūnas?“ tvirtina rašytoją gimus ne Šilutės rajono Jonaičių kaime, o to paties rajono Mažių kaime. Kad Vydūnas gimė Jonaičiuose, iki šiol, išskyrus P. Jakštą ir D. Kauną, niekas bent jau viešai nesuabejojo.
Tikroji pavardė – Storostas, vardas Vilhelmas. Tėvas Pagrynių kaimo valstiečio sūnus Anskis Storostas, buvo mokęsis Berlyno evangelikų misionierių seminarijoje,. Dėl silpnos sveikatos (sirgo džiova) negalėdamas vykti į Pietų Afriką misionieriauti, kurį laiką Klaipėdos krašte ir Žemaitijoje rinko misijoms aukas. Vedęs turtingo valstiečio iš Lankupų kaimo (Klaipėdos apskr.) dukrą Mariją Ašmonaitę, gavo sėslesnę evangelikų kunigo tarnybą Naumiestyje (dabar Žemaičių Naumiestis). Šeima apsigyveno netoli nuo tarnybos vietos – Šilmeižių kaime. Čia gimė pirmasis sūnus. Paskui Storostams pavyko išsinuomoti namelį pas Anskio giminaitį ūkinininką Palkį Jonaičiuose, kur „Verdainės šventnamio varpams gaudžiant į jusnims patiriamą pasaulį“ ir atėjo antrasis vaikas – Vilhelmas – būsimasis Vydūnas. Tačiau ilgiau neužsibūta ir čia. Išlaikęs reikalingus egzaminus, A. Storostas gavo pradžios mokyklos mokytojo vietą Pilkalnio apskrities Naujakiemio (Neudorf) kaime, kur 1869 m. su šeima nuolat apsigyveno. Čia gimė dar aštuoni vaikai, iš kurių du visai mažyčiai mirė. Augant aštuonių vaikų būriui (dvi mergaitės ir šeši berniukai), namuose didelių išteklių nebuvo, bet niekada nestokojo gražaus susiklausymo, tarpusavio santykių darnos, žmogiškos šilumos.
Rūpintis dideliu dūriu vaikų, juos auklėti Storostams nebuvo lengva. Būsimasis Vydūnas buvo vienas iš mylimiausių, bet ir gana užsispyręs bei padykęs, todėl bene daugiausia kantrybės iš tėvų reikalavusių vaikų. Tačiau didžiausia rūpestį jiems kėlė Viliaus sveikata: nuo gimimo jį kamavo iš tėvo paveldėta džiova, dar mažas būdamas persirgo raupais, o ūgtelėjęs – kaklo limfinių liaukų uždegimu ir akių granulioze. Paūmėjus džiovai, keletą kartų gyvybė kabojo ant plauko. Dar jaunas būdamas, Vilius buvo parašęs net kelis testamentus.
Tauriosios tėvų būdo ir elgsenos savybės buvo stipriausi pradiniai impulsai humanistinėms būsimojo mątytojo ir kūrejo nuostatoms formuotis. Kaip pats primena, „nuoširdžiame motinos jausmingume ir šviesiame tėvo mąstyme jis pirmiausia suvokė žmogų“ .
Tėvas buvo nors ir griežtas, ūmaus būdo, bet kartu atlaidus, jautrus, dėmesingas žmogus. Greičiausia dėl silpnos sveikatos mažai rūpinosi ukio reikalais, bet labai mylėjo gamtą ir ugdė vaikų meilę jai. Kartu su jais užveisė didelį sodą, visi stropiai jį prižiūrėjo, globojo žvėrelius. Dažnai pro žiūroną žvelgdavo į žvaigždėtą dangų, rodydavo jį vaikams ir įkvėptai kalbėdavo apie „begalinės tolumos, begalimę erdvę“ .
Dėl apsiskaitymo ir šviesaus proto A. Storostas ypač buvo megstamas aplinkinių parapijų dvasiškių, kurie jo namuose dažnai svečiuodavosi. Būsimasis Vydūnas ne tik smalsiai klausydavosi jų šnekų, bet ir pats išdrįsdavo dėl kai kurių tikėjimo dalykų pasiginčyti. Ypač gerbiamas svečias buvo žinomas religinės raštijos veikėjas F. Kelkis, kuris mažajam Viliui atrodydavęs kaip šventas žmogus.
Tėvas buvo principingai nusistatęs tautiniu atžvilgiu. Jausdamasis esąs ištikimas monarchinės valstybės pilietis, tą ištikimybę diegdamas savo vaikams ir mokiniams, jis kartu jautėsi esąs ir lietuvis, šventa pareiga laikė juo išlikti. Tą pareigą ugdė ir vaikams. „Namuose lietuvių kalba buvo deramai kukliu išdidumu užstojama, ypač tėvo“ , – prisimena Vydūnas.
Per motinos vidinį pasaulį būsimajam mąstytojuj atsiskleidė valstietiškos pasaulėjautos, liaudies kultūros grožis. Geriausiuose motinos bruožuose vaikas įžvelgė esminius lietuviškumo bruožus – „prakilnumą, širdingumą, teisingumą ir taurumą“. Nuo jaunumės jai teko tvarkyti anksti mirusio tėvo ūkį. Ta pati dalia jos laukė ir ištekėjusios. Augusi vokiškumo beveik nepasiestame prie gražiosios Minijos prigludusiame Lankupių kaime, savo dvasioje ji išsaugojo valstietiškuosius lietuviškos pasaulėjautos pradus, slaptą prieraišumą prie liaudies papročių, dainų, pasakų, padavimų. Tačiau visus tuos jai brangius kultūros reliktus motina nuo vaikų slėpdavo. Nesiliesti prie “pagoniškų“ dalykų dar jaunystėje jai buvo prisakęs jos dėdė – tėvo brolis Jokūbas Ašmonas, garsus visame Klaipėdos krašte sakytojas ir giesmių kūrėjas. Dažniausiai namuose būdavo girdėti švelniai ir jausmingai motinos giedamos giesmės, kurios skambėjo taip, „lyg savos širdies sukurtos“. Tačiau dandyti slėpti savo lietuviškumą ji laikė tiesiog gėda ir stengėsi, kad vaikai taip gėdingai
nesielgtų.