Senovės IndijaSprendžiant iš archeologinių iškasenų, Indijos teritorijoje žmonių
gyventa jau paleolite. III tūkstantmečio viduryje Indo slėnyje įsikūrė
miestai kuriuos archeologai aptiko XX a. I tūkstantmetyje pr. Kr. susikūrė
valstybės, kurias į vieningą karalystę sujungė pirmieji Maurijų dinastijos
(321 – 187 m. pr. Kr.) valdovai.
Indija tai – milžiniška šalis, kas iš dalies paaiškina jos gamtos sąlygų
įvairovę. Jos teritorijoje esama žemumų ir kalnų, bevandenių dykumų ir
vietovių, kur gausiai palyja, stepių ir neįžengiamų džiunglių.
Ši civilizacija savo teritorijos didumu ir gyventojų skaičiumi jau
tolimoje praeityje, kaip ir dabar, buvo viena iš stambiausių valstybių
Azijoje. Griežtos pačios gamtos sukurtos ribos atkirto ją nuo išorinio
pasaulio ir pasunkino ryšius su kitomis šalimis ir tautomis. Iš pietų,
pietvakarių ir pietryčių ją skalauja neaprėpiami Indijos vandenyno,
Arabijos jūros, Bengalijos įlankos vandenys, iš šiaurės – užstoja
didžiausias ir aukščiausias pasaulyje kalnagūbris – Himalajai. Kalnų
kliūtys, nors ir ne tokios neįveikiamos, bet gana galingos, skiria Indiją
nuo Irano ir rytuose – nuo Indokinijos.
Indija turėjo nemaža gamtos turtų, reikalingų žmogui gyventi, ir jai
palyginti nedaug tereikėjo įsivežti produktų. Itin turtinga bei įvairi buvo
šalies flora ir fauna. Be kviečių ir miežių, čia jau senovėje pradėta
auginti ryžius, kurie kaip tiktai iš Indijos pirmąkart pateko į Vakarų
Aziją, Afriką, Europą. Iš kitų kultūrinių augalų, kuriuos vakaresnės šalys
pažino per Indiją, paminėtina cukranendrė ir medvilnė, jau nekalbant apie
prieskonius.
Indija – visokiausių žaliavų ( akmens, metalo rūdų, miško medžiagos )
neišsemiamų šaltinių šalis. Dėl to galėjo vystytis ūkis; tas vystymasis
buvo gan be užsienio prekybos savarankiškas, nors, žinoma, būta ir kitų
genčių bei tautybių skverbimosi, taip pat neišsiversta be užsienio prekybos
(daugiausia per Iraną ir Vidurinę Aziją).
Senovės Indijoje buvo prijaukinti virtinių veislių gyvuliai (pavyzdžiui,
kuprotas jautis zebu, patekęs iš čia į Tarpupį ir Egiptą). Indijoje taip
pat pirmiausia buvo prijaukinti drambliai kurie buvo panaudojami daugiausia
karui.nuo to meto, kai vyko Aleksandro Makedoniečio žygiai, ir vakarų
tautos pradėjo mokytis iš indų panaudoti kautynėse galingus dramblius.
Indo ir Gango aukštupio slėniuose anksti pradėjo klestėti drėkinamoji
žemdirbystė, o kitur žemdirbiai priklausė nuo kritulių, ypač gausių Gango
žemupyje. Itin didelę reikšmę šaliai turi vasaros musonai, pučiantys iš
pietvakarių ir atnešantys daug drėgmės. Kai jie liaujasi arba aprimsta,
užeina sausra.Gyventojai. Seniausiose Indo literatūros paminkluose, taip pat antikos
autorių pateiktose žiniose išliko prisiminimų apie nepaprastai didelį
gyventojų tankumą senovė Indijoje. Nėra abejonės, kad šiose žiniose
skaičiai pernelyg padidinti, bet, šiaip ar taip, Indija turėjo daugiau
gyventojų, negu Egiptas ir Vakarų Azija, ir tik Kinija galėjo varžytis su
ja šiuo atžvilgiu.
Etninė Indijos gyventojų sudėtis senovėje ( kaip ir dabar) buvo
nepaprastai marga. Pietuose daugiau gyveno tamsiaodės gentys. Seniausi
šalies gyventojai kalbėjo veikiausiai dravidų, iš dalies dar ankstesnėmis
kalbomis ( munda ir kt. kalba), kurios šiandien girdėti tik kai kuriuose
rajonuose. II tūkstantmetyje pr. Kr. Indijoje pradeda plisti gentys,
kalbančios indoeuropiečių tautų šeimos kalbomis. Iš šių kalbų susiformavo
literatūrinė kalba, pavadinta sanskritu.
Šios vėlesnės etninės grupės, kurias, kai kurių tarybinių ir užsienio
tyrinėtojų nuomone, sudarė persikėliai iš šiaurės vakarų, save vadino
arijais. Šis etninis pavadinimas vėliau įgavo reikšmę “kilmingieji”, nes
užkariautojai iš aukšto žiūrėjo į vietinius gyventojus ir tarėsi esą
pranašesni. Tačiau apie vienos ar kitos etninės grupės (rasinės ar
kalbinės) pranašumus nėra ko kalbėti. Viskas priklausė nuo vystymosi sąlygų
vienu ar kitu istoriniu momentu.Šaltiniai. Didelė dalis pirminių senovės Indijos istorijos šaltinių
pražuvo. Daugelis senosios indų literatūros kūrinių buvo parašyti ant beržo
žievės arba palmių lapų ir neatlaikė nepalankių klimato, drėgnesnio negu
Egipte, kur galėjo išsilaikyti tokia trapi medžiaga, kaip papirusas),
sąlygų. Antra vertus gaisrai, kurie negalėjo sunaikinti molini. Vakarų
Azijos knygų rinkinių, buvo pražūtingi senosios Indijos bibliotekoms ir
archyvams. Originaliai išliko tik tekstų, kurie buvo išskirsti akmenyje, o
jų rasta palyginti nedaug.
Laimei, sanskritas, ne taip, kaip dauguma senovės rytų kalbų, niekada
nebuvo pamirštas, ir literatūrinė tradicija per šimtmečiu nenutrūko.
Kūriniai, laikomi vertingais, buvo sistemingai perrašinėjami (kaip žydų
Biblija arba iraniečių Avesta) ir išliko iki šių dienų kaip vėlesni
nuorašai. Žinoma, ir čia nebuvo išvengta papildymų ir iškraipymų.
Blogiausia yra su senovės Indijos metraščiais. Iš
jų neliko beveik nieko,
nebent tik fragmentai, įtraukti į vėlesnes viduramžių kronikas.
Didžiausi ir turiningiausi yra šie poetiniai kūriniai: Vedos, Mahabharata
ir Ramajana.
Vedos yra dideli himnų, giesmių, magiškų užkeikimų ir ritualinių formulių
rinkiniai. Ankstyviausios dalys sukurtos apie II tūkstantmečio pr. Kr.
vidurį, bet paskiau kokį tūkstantį su viršum metų jos buvo perdirbinėjamos,
ir paskutinis įrašas padarytas jau artėjant mūsų erai.
Su žodine indų tautos kūryba sietinos taip pat dvi grandiozinės poemos,
kurias literatūrinės vertės ir istorinės reikšmės požiūriu galima lyginti
su pasaulinio garso Homero epu. Pirmoji šių dviejų poemų buvo Mahabharata,
o antroji Ramajana. Nors per padavimą išliko šių poemų autorių vardai
(Vajasa ir Valmikis), iš tikrųjų jie tokie pat mažai istoriški, kaip
legendinis Homeras.
Abiejų poemų matmenys sukurti maždaug I tūkstantmečio pr. Kr. viduryje, o
galutinę formą jos įgavo jau pirmaisiais mūsų eros amžiais.
Mahabharatoje aprašomas dviejų karališkosios giminės atšakų, Bharatos
palikuonių – Kauravų ir Pandavų – susidūrimas. Pirmoji atšaka valdė
Hastinapuro mieste, o antroji stengėsi atimti iš jos valdžią. Per tai kilo
itin kruvinos kautynės, kuriose dauguma žuvo.
Ramajanoje pasakojama apie karalaičio Ramos, dėl pamotės persekiojimų
išvykusio iš savo gimtojo Ajodhijos miesto, keliones. Jo žmoną Sitą
pagrobia milžinai iš Lanko (Ceilono) salos. Norėdamas ją išgelbėti, jis
persikelia su savo vadovaujama kariuomene, sudaryta iš lokių ir beždžionių,
į tą salą ir nugali priešus. Galiausiai jam pavyksta grįžti į tėvynę ir
įsitvirtinti tėvo soste.
Be mitinių ir epinių kūrinių, išliko taip pat rinkinys “Manu įstatymai”.
Nustatyti jų chronologiją irgi labai sunku.
Manoma, kad rinkinys buvo sudaromas nuo III amžiaus pr. Kr. iki III mūsų
eros amžiaus. Tai tipiškas sakralinės teisės (panašiai kaip Penkiaknygės
įstatymai) paminklas, kuriame civiliniai ir baudžiamieji nuostatai
glaudžiai susipynę su ritualiniais įsakymais bei draudimais ir didžiausia
socialine nelygybe yra religijos autoriteto sankcionuota.
Savotiškas rašytinis paminklas yra Arthašastra. Jos sudarytoju laikomas
įžymus didžiūnas, Aleksandro Makedoniečio amžininkas Kautilija. Šiame
puikiame traktate apie valstybės valdymą yra įdomių patarimų ir įstatymų,
atspindinčių sąlygas tos epochos, kai šalyje įsigalėjo centralizacija ir
biurokratizacija.
Ankstyvajam budizmui studijuoti pagrindinis šaltinis yra legendų ir
Tipatiko sentencijų rinkinys.
Visiškai tikrai datuoti galima karaliaus Ašokos ediktus (III amžiuje
pr.Kr.), iškaltus uolose. Juose kalbama apie šio karaliaus karus ir
religinę politiką.
Iš antikos autorių, be jau mums žinomo Herodoto, palikusio savo meto (V