SENOVĖS GRAIKIJA
Heleninė civilizacija – tai senovės Graikijos ir Senovės Romos civilizacijos (dar vadinamos antikine civilizacija). pavadinimas kilo iš senovės Graikijos pavadinimo „Helada” Sujungti šias dvi civilizacijas į vieną galima dėl politikos, kultūros ir ekonomikos panašumų, kurie atsirado dėl graikų poveikio romėnams. Tai:
• romėnų kontaktai su graikais kuriant pirmuosius valstybinius junginius Apeninų pusiasalyje;
• panaši graikų ir romėnų valstybinė organizacija;
• bendri valstybiniai abiejų tautų interesai;
• literatūros, meno ir religijos panašumai.
Helenizmas – 1. Laikotarpis senovės Graikijos istorijoje, trukęs nuo Aleksandro Makedoniečio laikų iki graikų nepriklausomybės pabaigos (336 m. pr. Kr.- 146 m. pr. Kr.) 2. Ypatingas kultūros tarpsnis, kai graikų kultūra stipriai veikė vienalaikes Rytų ir Vakarų kultūras. 3. Unitarinis Graikijos ir Romos istorijos supratimas. 4. Paveldėto tėvų tikėjimo laikymasis; pagonybė.
Istorijos chronologija
• Kretos (Mino) epocha (apie 3000-1600 m. pr. Kr.). Neindoeuropiečių kultūra Kretos saloje viešpatauja visame Egėjo baseine; centras – Knosas, mitinis karalius – Minas.
• Mikėnų epocha (1600-1200 m. pr. Kr.). Indoeuropiečių (achajų) sukurtos kultūros centras – Mikėnai. Gyvavo rūmų civilizacija, buvo paplitusi gynybinių įtvirtinimų, karinių citadelių bei savitų kapaviečių (šachtinių ir kupolinių kapų) statyba, plėtojami ekonominiai, kultūriniai ryšiai su Rytais.
• „Tamsieji amžiai” (1200-800 m. pr. Kr.). Prasidėjo Egėjo jūros tautų migracija: įsiveržė dorėnai, kurie kovojo su vietiniais gyventojais dėl teritorijų. Atsirado privati žemės nuosavybė. Kultūrai būdingas nuosmukis, pagrindiniai šaltiniai – Homero ir Heziodo poemos.