Paroda Vilniaus Didžiosios sinagogos atminimui (1573-1944)
Žydai Vilniuje įsikūrė XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje. Ilgą laiką jie čia neturėjo daugelio krikščionių pilietinių teisių, jiems buvo uždrausta statytis maldos namus. Padėtis pasikeitė 1573 m., Varšuvos konfederacijai užtikrinus lygias kitatikių teises. Tada bajorams suteiktas leidimas savo žemėje statyti bet kurios konfesijos šventyklas. Tais pačiais metais žydai, Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Žygimanto Augusto remiami, didikams Sluckams priklausiusiame sklype pradėjo statytis pirmąją medinę sinagogą. Vėliau ji buvo ne kartą perstatoma, ilgainiui imta vadinti Vilniaus Didžiąja sinagoga.
Pirmoji medinė sinagoga keletą kartų nukentėjo nuo vietinių gyventojų antpuolių (1592 m. ir 1606 m.). Tiksli mūrinės sinagogos statybos data nežinoma. Ji siejama arba su Žygimanto Vazos 1593 m. privilegija, leidusia žydams turėti sinagogas, arba su 1633 m. Vladislovo Vazos privilegija, leidusia pasistatyti naują mūrinę sinagogą, kuri negalėjusi būti panaši į bažnyčią ir savo aukščiu pranokti aplinkinių namų. Medinės vietoje pastatyta mūrinė renesansinė Vilniaus sinagoga buvo didžiausia visoje šalyje. Laikantis karaliaus privilegijos sąlygų, kad mažiau iškiltų virš kitų pastatų ir nedominuotų architektūriniame miesto ansamblyje, didžiulė sinagoga buvo pastatyta keliais metrais žemiau gatvės lygio, kvartalo gilumoje, kiek atokiau nuo gatvės. Kad savo architektūrinėmis formomis nebūtų panaši į bažnyčias, sinagogos išorė buvo paprasta, bet monumentali.
Vidaus interjeras pasižymėjo puošnumu ir prabanga. Sinagoga buvo laikoma viena gražiausių ir prabangiausių šalyje. Du pagrindiniai interjero akcentai, nenusileidžiantys vienas kitam puošnumu, buvo bima (bima (hebr. – pakyla) – sakykla Torai skaityti) sinagogos centre ir aron kodešas (aron kodeš (hebr. -šventa skrynia) – Toros ritinio (vieno ar kelių egzempliorių) saugykla, dažniausiai puošniai dekoruotos spintos pavidalo, įrengiama prie sienos, orientuotos į Jeruzalę) rytinėje sinagogos pusėje. Viduje buvo gausu puošnių ritualinių objektų, padarytų iš brangių medžiagų.
Sinagoga ne kartą nukentėjo nuo gaisrų, svetimšalių invazijos, miestelėnų antpuolių (1635 m. ją nusiaubė miestelėnai, 1748-1749 m. ji smarkiai nukentėjo nuo gaisrų, 1794 m. apgriauta per sukilimą), tačiau vis atstatoma, rekonstruojama, ritualiniai objektai interjere keičiami naujais. XVIII a. antroje pusėje rekonstruota Didžioji sinagoga įgavo klasicizmo bruožų: buvo pristatytas trikampis frontonas su dviaukštėmis medinėmis galerijomis, kolonadomis ir ažūrinėmis tvorelėmis. Frontonas su klasicizmo stiliaus dviaukšte medine galerija tapo originaliu sinagogos eksterjero akcentu. Vėliau sinagogos interjeras įgavo barokinių ir rokokinių formų. Manoma, kad po gaisro rekonstruoto interjero puošnios rokokinės bimos autorius buvo vėlyvojo baroko architektas, naudojęs rokoko stiliaus dekoravimo elementus, J.K. Glaubicas. Subtiliu meistrų darbu išsiskyrė barokinės formos aron kodešas, gausiai dekoruotas ažūriniais rokokiniais pjaustiniais, augaliniais ornamentais, specifiniais žydiškais simboliniais elementais: liūtų, grifų skulptūromis. Aron kodešo viršų puošė didelis kryžminis kartušas su dviem Dešimties Dievo Įsakymų plokštėmis ir dviejų liūtų figūromis. Priešais aron kodešą stovėjęs kantoriaus piupitras su puošniu skydu.
XVIII a. antroje pusėje – XIX a. aplink Didžiąją sinagogą buvo pastatyta daugiau sinagogų, ritualinės ir visuomeninės paskirties statinių. Tankiai apstatytame kvartale susiformavo visas sinagogų kompleksas su dviem vidiniais kiemais.
Vilniaus Didžioji sinagoga buvo žydų tautos tragedijos Antrajame Pasauliniame kare liudininkė ir pati 1944 m. degė per mūšius su hitlerininkais. Nors karo metu ji buvo smarkiai apniokota, ją ir visą kvartalą dar buvo galima atstatyti. 1944-1945 m. Didžiojoje sinagogoje švenčių metu dar meldėsi žmonės, neabejodami, kad šie didingi maldos namai bus atkurti. Tačiau sinagoga išnyko iš Vilniaus architektūrinio ansamblio, karo antpuolius atlaikiusios mūrinės sienos buvo sulygintos su žeme. 1955-1957 m. pagal Vilniaus rekonstrukcijos generalinį planą visas kvartalas buvo nugriautas. 1964 m. Vilniaus Didžiosios sinagogos vietoje ėmė veikti vaikų darželis.