1918-1940 m. Lietuvos Respublika gyveno pilnakraujį nepriklausomos valstybės gyvenimą. Per keliolika nepriklausomybės metų Lietuva tapo stabilia, pilietiškai vienalyte valstybe, lygiaverte Europos valstybių partnere. Tautą konsolidavo 1918 m. vasario 16 d. aktu prasidėjęs Lietuvos valstybės kūrimo darbas. Jau pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu priimama demokratinė konstitucija (1922), vyksta spartus žemės ūkio ir pramonės gamybos augimas, intensyvėja kultūrinis gyvenimas, užmezgami ryšiai su užsieniu. Neigiamų pasekmių politiniam, ekonominiam, kultūriniam gyvenimui turėjo antidemokratinis autoritarinis Smetonos režimas. 1927 m. pavasarį tautininkai pašalino iš valdžios krikdemus, puolė jų ekonomines organizacijas ir apribojo bažnyčios įtaką, pradėjo persekioti ateitininkus, suvalstybino skautus. Šiuo laikotarpiu imtasi ir aktyvių priemonių suvaržant spaudos laisvę bei įvedant cenzūrą. 1936 m. nepriklausomos Lietuvos žurnalistas Juozas Keliuotis rašė: „Valstybė irgi neišvengiamai spaudai reikalinga, ji teikia jai juridinę ir politinę globą, duoda daug medžiagos jos turiniui sudaryti, bet kai ji ją despotiškai suvaržo, visiškai panaikina jos laisvę ir savarankiškumą arba kai ji pati tiesiog imasi monopolį, kai ją paverčia tik viena savo išsilaikymo priemone, tada spauda darosi oficiali, nuobodi, konformistinė, neskelbianti jokių idėjų ir reikalaujanti būtinai reikalingų reformų, ji liaunasi buvus pažangos nešėja, objektyvios tiesos skelbėja ir viešosios nuolatinės kontrolės vykdytoja“ (Keliuotis, 1936, 71). Šie žodžiai gali tapti motto nagrinėjant spaudos cenzūrą tarpukario Lietuvoje, kur įstatymais spauda buvo globojama, bet kartu ir varžoma.
Lietuvių, kaip ir kitų tautų, spaudos raidą daugiausia lėmė socialinės ir politinės sąlygos, bendrasis krašto kultūros lygis. Formuojantis lietuvių nacijai, nacionalinė spauda darėsi vis svarbesnė idėjinio bendravimo priemonė ir idėjinės diferenciacijos, kylančios iš nacijos klasinio susiskaldymo, išraiška.
Caro valdžia imperijoje siekė kontroliuoti visą spaudą visomis kalbomis. Dalinį lietuvių spaudos draudimą ėmė vykdyti Vilniaus ir Varšuvos administracija.
M.Muravjovas įvedė kirilicą. ,,Michailas Nikolajevičius [Muravjovas] pirmasis pabandė pritaikyti rusišką raidyną lietuviškai knygai, – vėliau rašė I.Kornilovas,- ir liepė išspausdinti elementorių bei išsiuntinėti jį į Kauno ir Vilniaus gubernijas.” Anot I.Kornilovo, M.Muravjovas ,,visiškai nedraudė spausdinti lietuviškų – lenkiškų knygų”, t.y. lietuviškų knygų lotynišku raidynu. Jau vien 1864.VI.5 Muravjovo įsakymas rodo, kad apie lietuviškų elementorių, spausdintų skirtingais raidynais, laisvą konkurenciją negalėjo būti nė kalbos. Pradėtasis spaudos draudimas buvo tolydžio stiprinamas.
Iš pradžių tradicinio raidyno pakeitimo kirilica idėja nesukėlė lietuvių inteligentų pasipriešinimo, bet, keliems mėnesiams praėjus, jau matome ryškų jų nepasitenkinimą šia caro valdžios priemone.
M.Valančius, matyt, iš tikrųjų pamatė ir viešai buvo pareiškęs, kad tradicinio raidyno uždraudimas tomis priemonėmis, kurias ėmė taikyti caro administracija, liaudies buvo sutiktas priešiškai. M.Valančius
buvo visiškai teisus, kad kirilica liko nepritaikyta lietuvių kalbos fonetinėms ypatybėms. M.Valančiaus nepasitenkinimas valdiniais leidiniais turėjo dar ir kitą – religinį – turinį. Jis, būdamas katalikų vyskupas, bendravo su caro valdžia ir iš esmės skelbė, kad ,,kiekviena valdžia iš dievo” ir nekeistina be dievo valios.
Vis dėlto viešpataujanti caro Rusijoje buvo provoslavų bažnyčia. Carizmo apologetai ėmė įrodinėti, ypač nuo 1863m. sukilimo, kad Šiaurės vakarų krašte, Lietuvoje, pirmučiausia paplito provoslavų religija, o tik vėliau Lietuva buvusi neteisėtai sukatalikinta. Šie teiginiai buvo lyg teorinis pagrindas caro vyriausybės politikai, siekimui grąžinti kraštą į ,,teisėtąją religiją”. Pasipriešinimą lietuvių spaudos draudimui caro administracijos pareigūnai, kaip jiems tai buvo būdinga, laikė ,,lenkų intriga”, t.y. veiksmais tų jėgų, kurios dalyvavo 1863m. sukilime.
K. Kaufmano vadovaujamos administracijos pareigūnai skubėjo lietuvių spaudos draudimą įforminti ir raštiškais patvarkymais. 1865.VIII.10 I.Kornilovas rašė: ,,Dabar, manau, atėjo laikas ne tik visiškai ir formaliai uždrausti toliau leisti žemaitiškas ir latviškas knygas lenkiškais – lotyniškais spaudmenimis, bet ir sunaikinti spaustuvėse bei knygynuose esančias šių knygų atsargas”.
Priešinimąsi caro valdžios priemonėms likviduoti nacionalinę spaudą rodo nelegaliosios spaudos susikūrimas, jos gausėjimas ir paplitimas tarp gyventojų. Pasipriešinimo jėgai, jo radikalumui didelę reikšmę turėjo nelegaliosios spaudos klasinė – idėjinė kryptis, lietuvių liaudies įsitraukimas į bendrąjį visų Rusijos imperijos tautų išsivadavimo judėjimą.
Spaudos draudimas smarkiai pakenkė lietuvių švietimui bei kultūrai, tačiau nė trumpam laikui neįstengė nutraukti knygų leidimo.