XVII a. Lietuvos švietimo sistema struktūra jau buvos išbaigta: pradinės, vidurinio mokslo tipo mokyklos ir aukštoji mokykla – Vilniaus universitetas. Pagrindinė valstiečių švietimo forma ir toliau liko jų pačių sukurta liaudies pedagogika – mokymas ir auklėjimas šeimoje, kaimo bendruomenėje. XVII a. pirmoje pusėje tebevykusi katalikų ir protestantų konkurencija švietimo srityje sutankino parapinių mokyklų tinklą, todėl pradinis švietimas buvo prieinamas didesnei daliai valstiečių ir miestelėnų. Didėjo galimybės plisti raštingumui ir mokslo žinioms.
XVII a. vidurio karai sugriovė susidariusį parapinių mokyklų tinklą. Antroje amžiaus pusėje jis atsikūrė lėtai ir nevisiškai. XVII a. pirmojoje pusėje, palyginti su XVI a., daugėjo ir vidurinių mokyklų: beveik visos LDK bažnytinės organizacijos XVII a. pradžioje išlaikė vidurines mokyklas. Gausiausia buvo jėzuitų mokyklų. Nemažai kolegijų jėzuitai išlaikė baltarusių žemėse, siekdami ten įdiegti katalikų tikėjimą. XVII a. veikė dar ir protestantų, stačiatikių ir unitų mokyklos. Be to, buvo uždarų vidurinio mokslo lygio vienuolynų mokyklų.
Visas LDK vidurines mokyklas išlaikė bažnytinės institucijos, ir jos visos buvo humanitarinio pobūdžio, išskyrus Vilniaus stačiatikių mokyklą.
XVII a. pirmoje pusėje Lietuvos protestantai bandė kurti kitokio pobūdžio specializuotų mokyklų: vieni projektai numatė rengti didikų jaunuomenę diplomatijai ir karybai viešoje Radvilų dvaro mokykloje, kiti – sukurti vidurinės lygio specialią mokyklą pirkliams. Tačiau šie projektai nebuvo įgyvendinti.